Baptiste'o Theureaux nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Kirill Kobrin

Vienos nemeilės istorija

Nemėgstu džiazo. Nemėgau jo ir anksčiau. Bent jau taip man atrodo dabar, kai, beje, negaliu visiškai užtikrintai pasakyti, kad tikrai jo nemėgstu. Kiekvieną kartą, kada apie džiazą kalbame, jo klausome, – įveikdami nemeilę ar tiesiog nepatirdami jokių jausmų, – jis sugeba išsprūsti, palikdamas tik savo paties kontekstą: kasdienį, istorinį, psichologinį. Tiesą sakant, būtent apie tai ir turėtų būti rašomos esė, pavadinimu „Džiazas mano gyvenime“, nes čia svarbiausia ne „džiazas“, o „gyvenimas“, dargi – „mano“. Bet aš to nedarysiu.

Tai yra, nerašysiu, tarkim, apie štai ką. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje Johno Lennono ir Leonido Brežnevo gyvenimo laikas išseko, progresyvusis rokas (progressive rock), ačiū Dievui, mirė, punk’as, deja, taip pat, žodis „afganas“ vis dar nieko, išskyrus pilietybę (ir, regis, šunų veislę), nereiškė. Vertę turėjo vien garsai, išgaunami gitaromis, jei įmanoma, su stiprintuvais, fuzais ir kvakais, taip pat galingais būgnais, pritariant dusliems boso pupsėjimams. Klavišiniai sveikintini, tačiau tik nedideliais kiekiais – lėtuose gabaluose, atliekamuose bitlų ir Eltono Johno. „Vamzdžiai“, į kurių kategoriją patekdavo bet kokie pučiamieji instrumentai, niekinami, bet galimi su retomis, itin retomis išimtimis: „The Dark Side of the Moon“ saksofono solo, „garso sienoje“ Lennono koverių albume „Rock’n’Roll“ bei užvedančiojo Marco Bolano įrašuose. Ir taškas. Dieviškasis Ziggy’is Stardust-Bowie’is nesiskaito – pas jį viskas neteisinga, ne taip, kaip pas žmones, ir iš viso – jis apsirengė kostiumą, nusikirpo bei susitepė plaukus; tokiam frykui galima atleisti apgailėtiną saksą „Pin Ups“ ir karštus varinius „Young American“ albumuose. Džiazas tai iš viso atsilikęs, pavaldus ankstesniajai kartai, Amerikos crooneriams ir sovietų televizijos vodeviliams. Plokštelių turguje tarp mūsų, šešiolikmečių, klaidžiojo pora trejetas nuobodžių inžinierių, kuriems virš trisdešimt, ir bandė mums prastumti skystąjį Chicką Coreą iš cikorijos. Padorus žmogus šito birzgalo neklauso, ir vis tik pamažu tai brovėsi į sąmonę, besekant paskui įtaigias istorijas apie tai, kaip George’as Bensonas sugrojo visą „Abbey Road“ ir kad, esą, fatališkasis Carlosas Santana pralaimėjo gitaros dvikovoje kažkokiam džiazrokeriui Johnui McLaughlinui. Abejotino viralo pavidalu nemėgstamas džiazas iš beveik blogiausio Mileso Daviso albumo („Bitches Brew“) prasiskverbė į mūsų ausis, kurčias kitiems, išskyrus rokenrolą, garsams. Įsiskverbė ir ėmė įsikurdinėti. Taigi, trumpoje epochoje tarp akiniuočio bitlo nužudymo ir vešliaantakio generalinio sekretoriaus amžinojo atilsio, ši keista ir protui, ir širdžiai muzika tapo kone svarbiausia mūsų kompanijai. Tai yra, ne – aišku, kad mus užvesdavo visai kas kita; tuo metu staiga pasibjaurėtinais tapusius gitaros išlydžius pakeitė sausokas „naujosios bangos“ ir postpanko minimalizmas, o sentimentų nepakankamumą puikiai gydė šukuosenom pribloškiantys neoromantikai; galiausiai, po ranka visada atsirasdavo tas pats ir vis kitoks Bowie’is – jis kaip tik buvo pusiaukelėje tarp savo monstriškiausios ir labiausiai šokėjiškos plokštelių. Taigi, mums patiko viena, o klausėmės kažkodėl džiazroko (žodžis „fusion“ gerbiamas nebuvo). Viešpatie, kokio tik mėšlo nekimšom į savo ausis… Dešimtys, šimtai albumų, pradedant monotonišku ir pernelyg sklandžiu džiazo gitaristų, kad jų jau nebeatskirdavai, kliurksėjimu, baigiant pompastiškomis siuitomis, skirtomis kažkieno ispaniškai širdžiai. Nuo „prinoko vyšnių pas Mahavišnų“ iki dulkėto Santanos „Caravanserai“. Skardžiais griaustiniais griaudėjo „Weather Report“; šių sinoptikų vardai – Pastorius, Zawinulas – skambėjo daug įdomiau nei jų virtuoziška muzika. Problema buvo būtent virtuoziškumas; jie visi grojo pernelyg gerai, kad juos būtų galima iš tikrųjų mylėti. Jei „The Clash“, „T-Rex“, jau nekalbant apie „Sex Pistols“, iš tikrųjų buvo seksas, tai džiazrokas – kostiumuota pornografija; dar blogiau – mylėjimosi vadovėlis. Žinau, kad esu neteisingas, bet koks gali būti teisingumas tam, kas nepatinka? Aš jus perspėjau… Žinoma, jei ne prakeikta gyvenamoji vieta, šis apgailėtinas sovietinis gardas, kuriame prabėgo mano jaunystė, viskas galėjo būti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, jei pirmą kartą disko muziką išgirstum Niujorko klube kokiais 1976-aisiais, o ne atliekamą „Boney M“ 1979-ųjų plokštelėje… „Kraftwerk“ – Berlyno rūsyje 1977-aisiais, o ne svečiuose pas Gruzdą 1982-aisiais, tarp antro ir trečio „Agdam“ butelio… „Joy Division“ – 1979-ųjų Mančesteryje, kuris tada dar nebuvo net Madčesteris… O po džiazą būtum plaukiojęs visur ir visada – gatvėje, kavinėje, radijuje; elektriniame Miles’e sugebėtum įžvelgti buvusį jo akustinio „melsvojo“ liūdesio atspalvį, studijiniame Bowie’io „Aladin Sane“ – atpažinti Cecilio Tayloro originalą, keistuoliškoje grupėje „Steely Dan“ – bigbendų epochos parodiją… Bet tai būtų visai kitas, ne mano gyvenimas, kam apie tai galvoti. Todėl nemėgstu džiazo.

Žymos: