Vidmantas Elmiškis | Poezija

Aukso puodo dugne

Nusiperku loterijos bilietą.
Nusiperku ir netikrinu.
Po lošimo numetu kieme,
stebiu pro langą, kas paims,
o paskui seku, ar kaimynai
neįsigijo naujos mašinos,
ar neišsikraustė į nuosavą namą.

Rizikinga. Panašu į mirties strėlę, kuri
zvimbia pro ausis, pažastis, tarpukojį.
Nesimato, kieno rankose įtemptas lankas,
tačiau tvirtai, nevirpa – šaulys
pataiko į dešimtuką. Žaibiškai.

Ponia iš gretimos laiptinės pasilenkia.
Pastenėdama, pagirgždėdama, pūkšdama…
Ar stipri jos širdis? Ar atlaikys laimėjimo naštą?
O mano sąžinė? Ar neužsigrauš?

Baimė rujoja po kiemą,
baimė prisidaro vaikelių
ir abu nežinom, ką pagimdys – – –

Žaidimai

Bėk taip, kad savęs nepavytum.

Į šviesą krisk, kad tamsa nesugautų.

Žiūrim su likimu vienas kitam į akis
užsispyrusiai,
ambicingai. 

Susilažinam – pralaimi pirmas pravirkęs. 

Šitaip, du kvailiai, ir numirštam. 

[/vc_row]

I am text block. Click edit button to change this text. Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.

Žymos: