Ką jis veikė, ponas Godo, atsisėdęs prie siauro staliuko salės gale?
Prie garuojančio punšo ir kvepiančios žvakės – skaitė?
Ar tik apsimetinėjo, kad skaito? Gal gilinosi į save?
Dirbtinėje šviesoje gal mėgavosi savo nepanašumu į kitus?
Ką jis spaudė rankose, ar tik ne Dievą?

Marcel Jouhandeau „Pono Godo asmeninis gyvenimas“ (Monsieur Godeau intime, 1926)

Jis stumteli kapučino stiklą, atsiverčia užrašų knygelę ir pradeda kažką skrebenti trumpu pieštuku. Paniręs į darbą nepastebi, kaip patalpa pamažu pilnėja, kažkas geria kavą, kažkas aperityvą, prie baro policininkas lėtai baigia savo mažą alaus bokalą, balsai, laikraščių šiugždesys, judrios gatvės triukšmas įsiveržia pro duris su kiekvienu nauju lankytoju. Prislopintą šios vietos garsyną kartais sutrikdo šaižus juokas: kompanija prie pat lango gestikuliuoja, tapšnoja vienas kitam per petį, žaidžia kauliukais. Kartkartėmis jis blausiai žvilgteri, nubraukia ką tik parašytas eilutes, kurios vis dar stovi prieš akis, stebi mėlynų dūmų srautą, meniškai paleistą į lubas, kur didelės nikeliuotos ventiliatorių mentės išsklaido tirštą nikotino, alkoholio, kvepalų, prakaito ir kavos kvapų mišinį. Galiausiai atsargiai, kad neišbyrėtų mažos kortelės, užverčia savo užrašų knygelę, paslepia pieštuką specialioje vietelėje po įrišimu, persikreipia kėdėje ir pakviečia padavėją. Dvigubą brendžio. Gurkštelėjęs iš pūstos stiklinės, vėl apsižvalgo, tačiau atidžiau, įsižiūrėdamas į moteris, stebi pravažiuojančius už stiklo automobilius, tyrinėja iki skausmo žinomą martinio reklamą, kabančią ant sienos. Kurį laiką seka miklias barmeno rankas, rankšluostuku blizginančias bokalus ir taures bei tuo pat metu mikliai skaičiuojančias grąžą. Šis tiksliu, atsainiu judesiu išstumdo stiklines pelenines per visą ilgą ir siaurą barą, sykiu tęsdamas gyvą pokalbį su įtartinu tipu, pasvirusiu ties sifonu ir taure žalio, nuodingo gėrimo. Įstaigos durys atsidaro, įžengia pora: jis aukštas, drąsus, kepurė su snapeliu šiek tiek pasukta į šoną, veidas baisokas, pailgas, skersas smakras ir kreiva nosis, kartu – maždaug dvidešimt penkerių moteris, ryškiai pasidažiusi, beveik vulgari, ją gelbsti nebent nuostabios, drėgnos tamsios akys ir ploni pirštai, laikantys krokodilo odos rankinę. Jie tuoj pat prieina prie mūsų herojaus, pasisveikinimai, iškvėpintos rankos bučinys, truputis netvarkos sustumdant kėdes, pagaliau visi įsikuria, kamparis ir alus jau laukia pirmojo gurkšnio, peleninėje rūksta sukryžiuotos cigaretės, storesnė ir plonesnė, tylus, vangus pokalbis trunka valandą, dvi, tris, paprasti baro užkandžiai suvalgyti, tuščios taurės jau kelis kartus pakeistos pilnomis (vietoj kampario – brendis, vietoj alaus – mineralinis), kompanija paprašo sąskaitos (moteris sumoka už savo palydovą), ir, atsisveikinusi su barmenu bei aptirpusia baro publika, išeina į naktį. Galima pasivaikščioti palei upę, stebint sutemas galima kur nors užsukti dar po gurkšnelį arba traukti tiesiai namo miegoti, kad rytoj vėl čia atsirastumei – su užrašų knygele, pieštuku, paglamžytais, nelygintais marškiniais ir plačiu švarku, kurio vidinėse kišenėse telpa visa kilnojamoji rašytojo laboratorija.