2018 m. sausio 13 d. Įrašas feisbuke, kalba netaisyta:

„Pasaulis gali baigtis gražią dieną. Šiandien ryte į mūsų telefonus atėjo pranešimas, kad Havajai bus bombarduojami, kad tai NE apmokymai ir tučtuojau visiems slėptis. Akimirką spoksojau į tuos sakinius, bandydama aprėpti prasmę. Tada pašokau ir puoliau krautis krepšį. Pasiėmiau liemenėlę. Tada galvoju, nx man ta liemenėlė? Čiupau megztinį, vaistus… Kokius imti vaistus? Rūbus vaikams, sauskelnes, dvi knygas. Greičiau greičiau greičiau. Per tiek laiko, gal jau ir būtume žuvę. Atvažiavome į rūsį, aš vis dar su pižama. Prieš savaitę džiaugiausi, kokia ji graži, kad tinka ne tik miegoti, bet ir laukan eiti. Išsipildė. Bet niekad nemaniau, kad išsipildys mano močiučių pasakojimai. Apie karus, apie bombas, apie išgyvenimą. Tikiuosi, neišsipildys.“

Skamba kaip scena iš įtempto veiksmo trilerio, tačiau tai – rašytojos Vaivos Rykštaitės, jau keletą metų gyvenančios Havajuose, realybė. Ketvirtos kartos kaunietė, filosofijos magistrantė, keliautoja, keturių romanų („Plaštakių sindromas“, „Kostiumų dama“, „Viena Indijoje“, „Trisdešimt“), dviejų knygų vaikams („Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, „Jūratė, Kastytis ir Mikas“) autorė. Dualią asmenybę – Justą gyvenime, Vaivą literatūros pasaulyje – seku socialiniuose tinkluose. Ryžtingai kaip havajietiški rykliai naujienų sraute plaukia jos įrašai apie margą Havajų kasdienybę: ugnikalnių išsiveržimai, vegetariška mityba ir joga, radybos second-handuose, lietuviško gintaro verslas egzotiškuose kraštuose, asmenukės su žindomu naujagimiu (paskutinį kartą tas pats kūdikis buvo sėkmingai pervystytas gatvėje Romoje ir dar sėkmingiau „apkalbėtas“ šimtų komentatorių). Nuo feminizmo iki globalinio atšilimo temų, komentarai apie ne tik parašytas, bet ir perskaitytas knygas bei rekomenduojamus filmus. Visada aktualūs, kontekstualūs, argumentuoti ir įtikinantys Vaivos pasvarstymai apie kiną, publikuojami spaudoje bei įvairiose filmų entuziastų grupėse, paskatino nepraleisti progos ir pakalbinti gimtajame Kaune trumpai viešėjusią rašytoją. Labai nuoširdžiai iš pirmų lūpų: apie raudoną kilimą po Vaivos kojomis, apie tai, kaip filmus žiūri amerikiečiai, karminio kino rekomendacijas ir svajones apie scenarijų filmui pagal savo knygą.

„Dar gyvendama Kaune, žinojau – bernams nepatinka filmai su subtitrais, – juokiasi mano pašnekovė, kol leidžiamės laiptais į galerijos „Nyčės ūsai“ rūsį. – Tada, daugiau nei prieš dešimtmetį, Kaune nuomodavomės DVD iš prekybos centre esančio nuomos punkto. Trilerius, veiksmo, siaubo filmus… viską, kas made in USA. Kai išvykau dirbti ir studijuoti į Londoną, pasikeitė mano draugai, aplinka. Dirbau slaugytoja, tad naktinėjimai prie ekrano buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Žiūrėjau visko ir daug. Susipažinau su Davido Lyncho filmografija, įsileidau į savo kuklų gyvenimą snobišką kino pasaulį.

Į kiną kaip kritikė, ne tik kaip žiūrovė, pažvelgiau sugrįžusi į Kauną. Nutiko taip, kad susilaužiau ranką ir pusę metų likau gulėti ant sofos pas mamą. Kelionių po Indiją knygą „Viena Indijoje“ jau buvau parašiusi, po vieno kūrybinio etapo jaučiau impulsą imtis kito. Visai atsitiktinai radau kvietimą prie Tarptautinio Kauno kino festivalio komandos prisijungti jaunuosius kino kritikus. Labai operatyviai parašiau savo pirmąją filmo recenziją apie Woody Alleno „Džesminą“ (Blue Jasmine, 2013) ir mane atrinko. Pamenu, festivalyje buvau vyriausia recenzentė. Reikėjo perlipti per savo ego – dauguma komandoje buvo jaunesni, tačiau apie kiną jau žinojo daugiau už mane. Teko kruopščiai įsigilinti, kas yra kino kritika ir kaip rašyti apie filmus.

Netrukus vyko kitas festivalis Taline, filmų žurnalas „Nisimazine“ rinko kritikų komandą recenzuoti jaunų režisierių darbus, ir vėl patekau tarp laimingųjų. Taline patyriau magiškąją kino kritikos pusę – festivalio organizatoriai mus apgyvendino bute pačioje senamiesčio širdyje. Buvo žiema, per naktis rašydavome recenzijas, jas komentuodavo profesionalai, tekstai buvo publikuojami visoje Europoje žinomoje kino platformoje. Jau buvau išleidusi tris knygas, manau, kad šis faktas padarė įspūdį žurnalo redakcijai ir padėjo pritapti kino kritikų pasaulyje. Tiesa tokia: jeigu parašai knygą – akivaizdu, kad sugebi įsipareigoti rimtam projektui ir pabaigti pradėtus darbus. Supratau, kokios didelės galimybės atsiveria rašančiam žmogui ir nusprendžiau, kad norėčiau daryti kino kritikės karjerą. Bet mano lūžusi ranka vis dar nesilankstė, po dar vienos operacijos išskridau pasisemti įkvėpimo į Havajus ir čia… pastojau.“