Kai žvarbią skaidrią

Kai žvarbią skaidrią negimimo dieną
kai žvarbią skaidrią sklidiną mirties
apsukęs ratą angelas ne vieną
savus pirštus kaip spindulius išties

kažkur ties smilkiniais prie tavo veido
nušvietęs dar tamsias minčių gelmes
kai lengvas ryto rūkas išsisklaido
o taip su juo išnykstame ir mes

o taip su juo išnykstam bet išliekam
dulkėtame vasario albume
vien patys sau nereikalingi niekam
žodžius išgirdę: kelkitės eime

kažkur anapus nerimo ir sniego
užlūžta balsas ties gaida kimia
lengvi nelyg paveiksluose El Greko
veiduos su Kaino amžina žyme

mes bėgame į skaidrią žvarbią dieną
pro ryto šviesą sklidiną balsų
ir man akimirką keistai pasivaidena
kad vis dar stoviu prie tavęs esu

kartu mes dalom bado riekę vieną
ir – Viešpatie – atrodo taip skalsu.