Antonas Pavlovičius Čechovas Maskvoje, 1889 m. gegužės 9 d. V. Čechovskio nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Antonas Čechovas

Už uodegos gaudžiau cholerą

A. S. Suvorinui
1892 m. rugpjūčio 16 d.
Melichovas

Daugiau neberašysiu, nors užmuškite. Aš rašiau į Abaciją, Sankt Moricą, bent dešimt kartų rašiau. Iki šiol Jūs man neatsiuntėte nei vieno teisingo adreso, todėl nė vienas mano laiškas Jūsų nepasiekė, ir ilgi mano aprašymai bei paskaitos apie cholerą buvo veltui. Apmaudu. Tačiau skaudžiausia, kad po daugybės mano laiškų apie keblią padėtį dėl choleros Jūs staiga iš linksmai žyd­rojo Biarico man rašote pavydintis manojo laisvalaikio! Teatleidžia Jums alachas!

Taigi, esu sveikas ir gyvas. Vasara buvo nuostabi, sausa, šilta, gausi žemės vaisiais, tačiau visą jos žavesį, pradedant liepa, visiškai sugadino žinia apie cholerą. Tuo laiku, kai savo laiškuose Jūs mane kvietėte tai į Vieną, tai į Abaciją, aš jau buvau rajoninis Serpuchovo zemstvos gydytojas, už uodegos gaudžiau cholerą ir garvežio greičiu tvarkiau savo nuovadą. Mano nuovadoje yra 25 kaimai, 4 gamyklos ir 1 vienuolynas. Ryte – pacientų priėmimas, po to prasideda važinėjimai. Vykstu pas laukinius, skaitau jiems paskaitas, gydau, pykstu, o kadangi zemstva man nedavė nė cento taškų įrengimui, iš turtingų žmonių kauliju tai šio, tai ano. Man pavyko tapti puikiausiu elgeta; dėl mano elgetiškų gražbylysčių dabar nuovadoje turime 2 nuostabius visiškai apstatytus barakus bei penkis nenuostabius ir bjaurius. Aš netgi sutaupiau zemstvai dezinfekavimo išlaidas. Dėl kalkių, sulfato bei visos kitos dvokiančios bjaurasties visiems 25 savo kaimams pagalbos išprašiau pas fabrikantus. Žodžiu, A. P. Kolomninas turėtų didžiuotis, kad mokėsi toje pačioje gimnazijoje kaip ir aš. Mano siela išvargusi. Nuobodu. Nepriklausyti sau, galvoti tik apie viduriavimą, naktimis krūpčioti nuo šuns lojimo ir beldimo į vartus (ar ne manęs atvyko?), šlykščiais kinkiniais važinėti nežinomais keliais ir skaityti vien apie cholerą ir laukti tik choleros ir tuo pat metu būti visiškai abejingam šiai ligai ir tiems žmonėms, kuriems tarnauji, – tai, gerbiamasis, yra toks šiupinys, nuo kurio gali būti tik bloga. Cholera jau Maskvoje ir Maskvos apskrityje. Tikėtina, ji tuoj tuoj pasirodys čia. Sprendžiant iš jos eigos Maskvoje, reikia manyti, jog ji jau išsigimsta ir kablelis nebetenka savo jėgos. Taip pat derėtų galvoti, kad ją veikia priemonės, kurių buvo imtasi Maskvoje ir pas mus. Inteligentija dirba labai sparčiai, negailėdama nei pilvo, nei pinigų; matau ją kiekvieną dieną ir susigraudinu prisiminęs, kaip Gyventojas bei Bureninas ant šios inteligentijos pylė savo tulžies rūgštis, ir nuo to man darosi kiek tvanku. Žemutiniame gydytojai bei apskritai kultūringi žmonės darė stebuklus. Skaitydamas apie cholerą, iš džiaugsmo šiurpau. Senais gerais laikais, kai susirgdavo ir mirdavo tūkstančiai, niekas negalėjo nė pasvajoti apie tas stulbinančias pergales, kurios dabar vyksta mūsų akyse. Gaila, kad Jūs ne gydytojas ir negalite patirti to malonumo drauge su manimi, t. y. užtektų pajusti ir suvokti bei įvertinti viską, kas daroma. Beje, apie tai negalima kalbėti trumpai.

Žymos: