Gruodį prestižiniame Niujorko „Christie’s“ aukcione už stulbinamą sumą parduotas dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas. Šį įvykį interpretuoju kaip neišvengiamą pokyčių mene pradžią. Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad paslaptingasis pirkėjas įsigijo ne tik išskirtinį darbą, bet ir žiupsnelį istorijos. Galbūt po daugelio metų, kai kompiuterinių sistemų kuriamas menas jau bus nesuvokiamai pažengęs ir užsiėmęs plotelį po saule, smalsuoliai pamatyti „Egmond de Belamy“ portreto plūs taip pat, kaip dabar plūstame, pavyzdžiui, pasižiūrėti į priešistorinių žmonių išmargintus urvus: Šovė Prancūzijoje ar Kueva de las Manos Argentinoje.

Tačiau ne visi nusiteikę optimistiškai. Kai kurie teigia, kad meną nuvertiname iki algorit­mo. Kiti, lengviau atsikvėpę, tikina, kad po „autoriaus“ autografu ant paveikslo, kuris tėra matematinė formulė, vis dėlto slepiasi žmonės – „Obvious“ kolektyvo nariai, sumaniai derinantys meną ir dirbtinį intelektą. Ir vieni, ir kiti teisūs.

Paveikslo kūrimui iš tiesų buvo pasitelkti algoritmai. Dvi tarpusavy sąveikaujančios sistemos išanalizavo penkiolika tūkstančių XIV–XX a. portretų ir, kas labiausiai stulbina, rėmėsi pagrindiniu meno rinką formuojančiu metodu – kūrinio kritika. Taigi pirmoji iš jų („Generator“) tapė bandydama apgauti, kad tai daro žmogus, antroji („Discriminator“) siekė atrasti požymių, jog paveikslas yra mašinos produktas. Sėkmė konstatuota tik tada, kai „Diskriminatorius“ patikėjo, kad tai tikro pasaulio dailininko darbas. Liaudiškai kalbant, nebeturėjo prie ko prikibti.

Gal pernelyg romantiška dirbtinio intelekto sampratą sieti su Didžiuoju Paryžiaus salonu, bet sąsajų pabandysiu rasti. Ten taip pat vyko savotiška savireguliacija. Norintys įtikti žiuri menininkai dažnai tapydavo pagal nerašytus salono standartus, o nepavykus bandydavo ir vėl. Tai, žinoma, padarė milžinišką poveikį Vakarų dailės raidai ir modernaus meno klestėjimui apskritai. „Egmond de Belamy“ portreto atveju kūrybos procesas panašus, tik vyko be teptukų ir drobės, virtualioje dimensijoje. Paskui įsikišo žmogus – įrėmino ir nunešė į aukcioną. Toks dviejų rūšių kūrybinis tandemas stulbina ir galėtų būti vadinamas katalaksijos pradžia, mainais, kurie pamažu performuos meno funkciją ir suvokimą. Bet ar menas, atsiradus galimybei lengvai atspausdinti šedevrą, nenuvertės? Gal nuskambės radikaliai, bet jau nebe laikas apie tai galvoti. Dabar verčiau žvelgti pirmyn ir spręsti, ar esam pasiruošę atlaisvinti lentynas kitos rūšies darbams.

Tačiau, norint judėti į priekį, anksčiau ar vėliau tenka dirstelėti atgal – kalbėjimas apie ateitį neišvengiamai veda prie istorijos. Tik išsipildžiusios ar pasmerktos išnykti teorijos leidžia aiškiau nuspėti, kas mūsų laukia. Neatsitiktinai pradžioje aukščiausią dirbtinio intelekto išraišką – meno kūrinį – palyginau su urvų piešiniais. Kalbėdami apie meno kompiuterizavimą pirmiausia turėtume jį vertinti istoriškai. Paminėti dirbtinio intelekto pirmtakus – mechanizmų reguliatorius, leidusius dirbti, pavyzdžiui, garo varikliams. Visa tai spartino technologijų klestėjimą, mechanizavo žemės ūkį, automatizavo pramonės sektorių, vėliau ėmė skverbtis (ir iki šiol skverbiasi) į paslaugų ir galiausiai meno sritis.

Trumpam atsitraukiu nuo apokaliptinių minčių ir džiaugiuosi, kad minėti veiksniai neregėtai pakėlė gyvenimo kokybę. Išaugino ekonomiką, išplėtė švietimo, sveikatos apsaugos galimybes ir, be abejo, prisidėjo prie aukštesnių socialinių bei kultūrinių procesų. Neperdėsiu sakydama, kad kompiuterio raida glaudžiai susieta su žmonijos antropologija. Tarp jų gal net padėčiau lygybės ženklą. Jei manote, kad to per daug, raginu neskubėti. Nelengva įsivaizduoti kultūringą, intelektualią rūšį, kuri tebeskaldo titnagą, piešia ant uolų ir propaguoja vergovę. Kuri keletą šimtų kilometrų rieda kelias dienas, o norėdama ką nors sužinoti klauso istorijų prie laužo. Žinoma, laužo nenuvertinu – tai liepsna, mus evoliucijos keliu atvedusi iki teisėto labiausiai išsivysčiusio Žemės planetos gyventojo. Šis, susitvarkęs buitį, daug laiko skiria pramogoms, savišvietai, kultūrai ir menui. Tikriausiai būtų kvaila tikėtis, kad būtent šiose srityse niekas nepamėgins „pažaisti“ kompiuteriais? Ir kad, savo ruožtu, akivaizdžiai mūsų gyvenimą palengvinusios technologijos neišvengiamai nepalies ir paties meno? Tik jei norime reikšti pretenzijas, ko gero, per vėlu. Sukūrusi protingą mašiną, kurios tikslas buvo padėti, žmonija turėtų prisiimti ir atsakomybę už tai, kad aiškiai nepasakė – kiek.

Tad leidžiuosi į dirbtinio intelekto tobulėjimo kelionę, vaizdžiai iliustruosiančią, ką turėjau galvoje rašydama padėti. Dalijuosi ištrauka, kurią aptikau Martino Fordo knygoje „Robotų era“:

„2009 m. spalio 11 d. Los Andželo Angels laimėjo Amerikos lygos atkrentamąsias rungtynes prieš Bostono Red Sox ir iškovojo teisę susigrumti su Niujorko Yankees dėl lygos čempiono vardo ir vietos turnyre World Series. Angels beisbolininkams ši pergalė buvo ypač svarbi: vos prieš šešetą mėnesių vienas iš pačių perspektyviausių komandos žaidėjų metėjas Nikas Adenhartas (Nick Adenhart) žuvo avarijoje, kurią sukėlė girtas vairuotojas. Vienas sporto žurnalistas pradėjo straipsnį apie šias rungtynes tokiais žodžiais:

„Kai sekmadienį stadione Fenway Park po devintojo padavimo Angels atsiliko dviem bėgimais, niekas jau netikėjo šios komandos pergale, tačiau Los Andželo beisbolininkai po nuostabaus Vladimiro Guerero (Vladimir Guerrero) pasirodymo sugebėjo pasukti rungtynių eigą sau palankia linkme ir išplėšti iš Bostono Red Sox pergalę rezultatu 7 : 6. Guerero iškovojo Angels du bėgimus. Padavimų rezultatas tapo 2 : 4.

„Jeigu prisiminsime Niką Adenhartą ir tai, kas nutiko balandį Anahaime, taip, reikia pripažinti, kad tai buvo bene pats kiečiausias mano pasirodymas (per visą mano karjerą), − pasakė Guerero. − Todėl skiriu šią pergalę savo buvusiam komandos draugui, vaikinui, kurio jau nebėra tarp mūsų.“ Guerero puikiai žaidė visą sezoną, ypač dienines rungtynes. Šiose rungtynėse jis pademonstravo 0,794 OPS (bazės užėmimo ir kamuoliuko atmušimo procentas). Jis tapo naudingiausiu žaidėju per 26 dienines rungtynes paeiliui.“