Žuvų turgus Klaipėdoje 1934 m. Vinco Uždavinio nuotrauka. © Šiaulių „Aušros“ muziejus
Marija Ciruleva

Turgūs Lietuvos miestuose ir miesteliuose tarpukariu

Vienas iš svarbiausių požymių, skiriančių miestą nuo kaimo, yra prekyba, o tuo pačiu ir turgus. Turgavietė – viešoji erdvė, seniausia prekybos vieta, kur galioja savitos taisyklės, vyksta derybos bei sandoriai. Turgaus aikštė visuomet būdavo miesto gyvenimo ašis. Turgavietės išliko populiariomis prekybos vietomis, kur suvažiuodavo ūkininkai ir iš tolimesnių apylinkių. Čia susitikdavo „kaimas“ bei „miestas“.

Dideliuose miestuose prekyba vykdavo ir specializuotose turgavietėse (pavyzdžiui, gyvulių, žuvų), o mažų miestelių turguose buvo įmanoma įsigyti visko vienoje vietoje. Savivaldybės nustatydavo, kuo ir kur galima prekiauti. Pavyzdžiui, Kaune, Žuvų turgavietėje, leista pardavinėti viską, „išskyrus gyvulius“, Senojoje – kurą, pašarus, stambias statybų medžiagas („lentas, kartis, balkius“ ir pan.). Kiekvienas Kauno turgus turėjo savitą „veidą“. Štai kaip Senoji turgavietė aprašoma 1935 m. „Lietuvos aide“: „Seimo, Lukšio ir Daukšos gatvių tarpe stūkso purvinų, mažyčių vieno aukšto namukų kvartalas. Šie namukai supa tarytum siena sakytum didoką aikštę, senamiesčio turgavietę, visiems žinomą „tolkučkės“ vardu. Namukuose įrengtos mažos krautuvėlės, kuriose galima gauti įvairiausių smulkmenų, pradedant adatomis, baigiant medumi arba skilandžiu. Einant į čia jau iš tolo galima išgirsti triukšmą, sukeltą vežimų dundėjimų ir prekybininkų šūkavimo. Gyvenimas čia verda kaip pragaras. Vieni bėga į vieną pusę, kiti į kitą, ir vis su reikalais, kurie kartais yra verti tik kelių centų. Krautuvėlių savininkai retą kurį tepraleidžia neužkalbinę, nepasiteiravę ar ko nepasiūlę. <…> Tačiau sklandžiausia prekyba eina ne čia, bet anapus šių krautuvėlių, aikštėje. Čia pakraščiais stūkso eilės būdelių, padengtų drobe, skarda ar senomis durimis. Už jų stovi vežimai, pilni maisto produktų. Protarpiuose stovi su dėžutėmis siūlų, su kašėmis citrinų ar pasipylę priešais save krūvelę smulkmenų tie, kurie neišgali pasistatyti būdelės ar net stalelio. <…> Šie paskutinieji – tai žmonės, neradę kitų pragyvenimo šaltinių. Jų tarpe yra darbininkų, netekusių darbo fabrikuose darbingumo, yra atvykusių iš kaimo bedarbių, maniusių Kaune rasti aukso kalnus, yra net ir inteligentų.“

Ūkininkai siūlydavo ką iš vežimų, o perpardavinėtojai dažniau statydavosi „būdas“ ar palapines, jos koncentravosi turgaus centrinėje dalyje. Kauno Žaliakalnio turgavietė to meto spaudoje kritikuota už ankštumą bei už tai, kad nėra specializuota, o „bendra“, kas buvo labiau būdinga mažiems miesteliams. Joje viskas tilpo: „vaisiai, daržovės, kiaulės, karvės – susimaišę kaip Šeduvos turguj ar Butrimonyse. Galėtų šios prekės ir maišytis, jei būtų vietos, kur sutilpti <…>. Geriausią jos dalį užėmę perkupčiai ir budelninkai. Pirkėjai gali prieiti tik prie abipus centrinio tako prekiaujančių perkupčių, o prie pakraščiuose stovinčių ūkininkų, prekiaujančių iš vežimų, prisigrūsti būna neįmanoma“ („Ūkininkas“, 1935).

Kiekvienas atvykęs į turgų tikėjosi sėkmės. Būta ir tam tikrų prietarų. Žemaitijoje manyta, kad, norint sėkmingai parduoti arklį, reikia išvedant iš tvarto pervesti jį skersai kiaulės geldos. Tada pirkėjas nepamatys gyvulio trūkumų. Išvažiavus į turgų pirmą sutikti moterį – blogas ženklas: prekyba nesiseks, prekes išleisi pigiai. Jeigu važiuojant į turgų kelią perbėgs voverė, tuomet džiaukis – viskas klosis puikiausiai. Labai svarbiu laikytas pirmas pirkėjas – jei jam neįsiūlysi, prekyba bus prasta, todėl šiuo atveju nebijota nuleisti kainos.

Dažname turguje galima buvo įsigyti visko: nuo kiaušinių ar malkų iki būsto – apie parduodamą naujai suręsta namą ar kitą statinį pranešdavo tarpininkai. Balsingas vyras, pasilipęs ant „bačkos“ arba vežimo, skelbdavo ne tik kada, kur, kokie artimiausi turgūs, bet ir ką galima gauti kaime (dažniausiai tai būdavo nekilnojamas turtas, pavyzdžiui, sukirstas namas ar nukėlimui pastatytas malūnas), kaip prekę apžiūrėti.

GALVIJŲ IR ARKLIŲ TURGŪS

Kai kur vykdavo atskiri gyvulių turgūs, miesteliuose šurmuliuodavę tam tikromis, iš anksto skelbiamomis, dienomis, o miestuose – specializuotose turgavietėse. Arklių turgūs (jais garsėjo pasienio miesteliai), panašiai kaip dabar automobilių, sutraukdavo daugiausia vyrus. Atvesdavo prakišti ir vogtų arklių. Tačiau žmonės žinojo, kaip surasti gyvulio šeimininką. Vienas tokių būdų – pasitikėti arkliu: laisvai paleistas jis eis namo.

Arklius bei karves dažnai į turgų ateidindavo pririštus prie vežimo arba tiesiog nebalnotu arkliu atjodavo. Kai varydavo daug arklių, juos surišdavo tam tikra tvarka – pagrečiui tris keturis arba nuosekliai, pagal judėjimo kryptį, taip pat po 3–4 glausta kolona. Pasitaikydavo ir apibrėžtų reikalavimų galvijų bei arklių prekybai. Klaipėdos turgaus taisyklėse nurodyta, kad galvijus gali prižiūrėti tik sulaukę 18 metų jaunuoliai, be to, dviems arkliams reikalingas mažiausiai vienas pardavėjas. Bulius ir jaučius atginti į turgų buvo daug sudėtingiau, todėl taisyklėse numatyta, kad jautį turi prižiūrėti bent du asmenys. Be to, jaučiui ragus reikėjo virve ar grandine surišti su priešakine jo koja. Taip stengtasi išvengti nelaimingų atsitikimų, kai galvijai užbadydavo žmones.