Erika Drungytė

Tūkstantis ir vienas

Mūsų kraštuose tie laikai, kai skaičiumi išreikšdavo tiesiog gausybę, ne tokie ir seni. Nekalbėkim apie senovės civilizacijas – babiloniečius, egiptiečius ar indus bei jų matematikos pasiekimus. Storas, didelis, pilvotas šimtas, lietuvių pavadintas tūkstančiu, reiškė – laaabai daug, kažką tokio be galo, be krašto. Šimto metų istorija yra gyva ir pulsuojanti, nes žmogus, stebėdamas prosenelius, senelius, tėvus, dar sugraibo pakraščius, jam pakanka vaizduotės pokyčiams suvokti. Tūkstantmetis jau kas kita – ištisa era, apie kurią gali pririnkti žinių, tačiau sunku pajusti, kaip atrodė tos žvaigždės, užgesusios nebegrįžtamai.

Jei skaičius žymi daiktus, tuomet efektas priklauso nuo jų dydžio – tūkstantis puslapių nesudarys tokio įspūdžio, kaip tūkstantis knygų, o tūkstantis kibirų vandens tikrai ne tas pat, kas tūkstantis upių. Todėl kai kurios smulkmės matuojamos kitaip. Bet tūkstantis vis viena yra laaabai daug. Šis, tūkstantasis, „Nemuno“ numeris – tai velniškai įdomaus įvairiaspalvio nuotykio tęsinys. Toje kelionėje nuo pirmojo visko buvo gausiai ir su kaupu: įsimintinų chuliganiškų išsišokimų, prisimenamų Kauno, Lietuvos, net visos Sovietų Sąjungos kultūros kontekste; opozicinės drąsos, priešinantis tyčia stagnuojamam kultūros vystymo procesui, bukai partinei diktatūrai, bet kokioje vakarietiškoje informacijoje mačiusiai vien grėsmes; aukštosios kultūros ir publicistikos dialogų; po R. Kalantos susideginimo – prisitaikėliškų, konformistinių straipsnių, vis dar veržliai skriejusių arklių stabdymo, drungno vandens; įspūdingų atradimų, leidžiant debiutuoti jaunimui, meninės fotografijos šedevrų, nesuvyniotų į vatą recenzijų; Nepriklausomybės pradžios metraščių, puikios literatūros, įdomių pokalbių, kino, teatro, dailės, šokio, muzikos naujienų.

Tačiau tūkstantis leidinio numerių vertingi ne tik tuo, kad iki šiandienos jų neišmetė į užmaršties šiukšlyną, kad „Nemunas“ susikūrė savąją išskirtinę legendą, kad tai vienintelis Kaune leidžiamas profesionaliosios kultūros žurnalas, pasirinkęs ne siauro rato aptarnavimo, bet visuomenės įkultūrinimo kelią. Tūkstantasis yra upės slenksčio peršokimas, kai žinai, kad už tavęs plaukia viskas, ką surinkai pakeliui – šaltinių vandenys, šiukšlės, lavonai bei gulbės, bet tu nesidairai ir tiki – bus ir dar vienas, kas kartą geresnis, įdomesnis, dar labiau raunantis stogą turiniu, kurį kuria, renka, redaguoja, iliustruoja, apipavidalina, spausdina žmonės – patys svarbiausieji, tai nuo jų priklauso potvyniai, atoslūgiai, nusekimai ar vėl plūstanti srovė. Nes niekas negali būti pastovu, absoliutu, nekintama. Gyvybė visada tokia – pulsuojanti.

Iki tūkstantis pirmojo liko visai nedaug – vienas mėnuo. Ką reiškia vienas? Dar vieną pradžią, dar vieną mažiausią teigiamą skaičių, išėjimą iš nulinės zonos, dinamikos verpetą. Bet dabar, visais įmanomais mazgeliais suraišioję praeities ir dabarties kodus, nieko nenutraukinėdami ir nieko neatsižadėdami, turime progą pasidžiaugti tais, kurie „Nemunu“ manifestuoja kultūros žmogaus algoritmą: kurti, nes tai gyvenimo sąlyga; išlikti, nes tai iššūkis; neabejoti feniksu, nes mitai yra gyvenimas; nepaisyti ir nepasiduoti, nes visos sistemos laikinos; atrasti, džiaugtis ir džiuginti, nes tai bendrystės pamatas; tikėti, nes tai konstanta.

Žymos: