Šis tekstas dedikuojamas Antonui Pavlovičiui Čechovui – teatro Šventajam, nemirtingo, universalaus žmogiškojo mikrokosmoso kūrėjui. Tai labai intymus tekstas – esu įkvėpta Čechovo, savotiškai gal net apsėsta jo kūrybos ir ypač biografijos. Atskleisiu dar daugiau – į savo teatro istorijos, teatro kritikos studijas LMTA jaučiuosi pastūmėta Čechovo tvirtos rankos, net stojamajame rašinyje nepavyko išvengti naivios 1995 metų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Trys seserys“ analizės.

O ką pasidovanojau sau teatro kritikės diplomo gavimo proga? Taip, kelionę prie Juodosios jūros. Pamaldžiai suplanuotas maršrutas driekėsi Čechovo biografijos pėdsakais – stropiai išnaršyta atkarpa tarp Gurzufo ir Jaltos. Ir nepamirštamas jausmas – rašytojo name-muziejuje Jaltoje praregėjau žiūrėdama į didžiulį, juodos odos, supleišėjusį Čechovo lietpaltį, į kurį susisupęs jis apkeliavo Sachaliną. Gyvą, plėšrų ir net kiek pavojingą padarą primenantis drabužis mane visam laikui išgydė nuo mąstymo paklaidos – traktuoti Čechovą kaip menką, paliegusį, džiovos palaužtą individą. Apmirusi stovėjau tame labiau nei kukliame name, žiūrėjau į nuo laiko ir pamaldžių lankytojų kojų suzmekusias grindis, saulės nusiaubtą sodelį, tariausi matanti jo motinos ir sesers šešėlius, šiurenančius kuklių kambarėlių pakampėse. Ir buvo taip ilgu. Nepakeliamai trošku ir nepakeliamai ilgu. Ir jokios ašaros, išsiveržusios pritūpus už svaigaus lauro krūmo, čia negalėjo padėti.

Po tos kelionės galutinai susikūriau savą Antono Pavlovičiaus Čechovo fantomą. Kaip jau minėjau – teatro Šventojo, didžio kūrėjo, žvelgusio į žmogiškos kankinystės versmes ir savo stipriomis, ilgapirštėmis rankomis dosniai sėmusio ir dalinusio iš šios versmės skaitytojui, teatro žiūrovui. Svarbiausia, jį – skaitytoją, žiūrovą – užkrėsdamas atjauta, paversdamas ištikimu bendrininku šioje didingoje, laimės kentėti, laimės save dalinti, laimės skaudėti kitu žmogumi, misterijoje. Dar daugiau, išsiugdžiau gebėjimą Čechovo kūrybos skaitymą paversti savotiška būtina dvasinės higienos ceremonija. Neberizikuoju tikrinti, ar jausčiausi purvinesnė eilinį sekmadienį neperskaičiusi vieno ar kito kūrinio.

Suprasti, jausti, mąstyti apie teatrą irgi mokiausi žiūrėdama Čechovo pjesių pastatymus. Jų yra buvę daugiau ar mažiau vykusių, bet visada išliks ketvertas, kuriuo remiasi mano amžina meilė ir tikėjimas teatru. Jau minėto E. Nekrošiaus „Trijų seserų“ pastatymo metu skaičiavau savo dvidešimt antrą žiemą. Pamenu begalinį išdidaus pavydo jausmą žvelgiant į scenoje kosmoso dulkėmis finale pabyrančias savo bendraamžes: Natašą – Aušrą Pukelytę, Mašą – Aldoną Bendoriūtę ir mano jaunos širdies favoritę Iriną – Viktoriją Kuodytę. Grakšti mergaitė, pirmo veiksmo pradžioje vardinių proga gaunanti paveikslo rėmelį. Ir čia pat kvatojančių sesių sutalpinama į tą rėmuką, perkošiama juo, pakylėjama į gražiausius Dievo ranka tapytus kūrinius.

Paskutiniame šių metų „Teatro žurnalo“ numeryje aktorė V. Kuodytė atskleidė, iš kokių sudedamųjų dalių išsikristalizavo prieš daugiau nei dvidešimt metų E. Nekrošiaus spektakliuose jos kurti personažai: „Laura, Irina, Džiuljeta, Ofelija – visas šias herojes siejo gaivalas, kurį Nekrošius įžvelgė manyje. Apskritai man atrodė, kad teatras neturi jokio apčiuopiamo pamato. Pavyzdžiui, dvylika metų grojau fortepijonu ir man viskas buvo aišku: atsisėdi prie gaidų, išmoksti jas, o tada interpretuoji, kaip tau patinka. Viskas konkretu: yra klavišai, kuriuos gali pačiupinėti, muzika kurią girdi. O teatras, mano manymu, to neturi ir, kai nėra aiškaus pamato, turi pleventi. Nekrošius suprato šią mano vidinę būseną ir todėl sakė: „Tu turi būti tarp dangaus ir žemės. Šis lygmuo yra tavo vaidmens grūdas.“ Kuriant Iriną, prisimenu, Nekrošius norėjo daugiau optimizmo, šviesos, nevaldomo pozityvumo, naivumo, emocionalumo – visa tai suvaidinti sunku,jei to neturi.