Sandra Bernotaitė

Trumpas priminimas apie galimą literatūros paskirtį

Kuo daugiau vaizdų mane atakuoja, reikalauja mano dėmesio, neleidžia man užsimerkti, siekdami šokiruoti, sukrėsti, versdami mane įsijausti, tuo labiau vertinu skaitymą.

Ne vienas rašytojas šiandien klausia – savęs ir skaitytojų, tiesiogiai ir retoriškai – ar ateityje vis dar reikės literatūros? Man šis klausimas ne toks įdomus. Lengvai galiu išsižadėti rašymo, jei tik pajusiu, jog tai išties nereikalingas, praradęs paskirtį, negyvas užsiėmimas.

Dabar mane jaudina, kodėl mes visgi skaitome ir rašome? Juk jaučiame praradimą, kultūrinę tuštumą, matydami, kad mūsų leidybos industrija yra tokia nemokšiška ir pardavinėja tuštybę dideliais kiekiais, beje, komerciškai sėkmingai. Geri dalykai kainuoja mažai, o genialūs, laiko išbandyti – dažnai išvis nemokami, kaip muzikos klasika, nespalvotas kinas, fotografija, Gutenbergo bibliotekos kolekcija (apie šešiasdešimt tūkstančių elektroninių knygų), tereikia žinoti, kur tų gėrybių ieškoti, ir rasi.

Neseniai į mano rankas pateko toks įdomus skaitinys anglų kalba. Žymus italų rašytojas postmodernistas Italo’as Calvino’as 1985–1986 m. rengėsi Harvarde skaityti Charleso Elioto Nortono lekcijas, tačiau nespėjo parengti paskutinės, šeštosios dalies. Calvino’as mirė.

Tai, ką jis spėjo pasižymėti, ruošdamasis paskaitoms, buvo sudėta į knygelę ir pavadinta „Šeši priminimai kitam tūkstantmečiui“ (Six Memos for the Next Millennium, orig. ital. publikuota kaip „Lezioni americane“).

Žodį „memos“ galima išversti žaismingiau – „rašteliai“ arba „špargalės“. Calvino’as pasižymėjo šiuos priminimus: lengvumas (lightness), greitumas (quickness), tikslumas (exactitude), matomumas (visibility), daugybiškumas (multiplicity), įtrauktumas (constituency).

Skyriuje apie greitumą jis primena, kad pirmojoje paskaitoje (apie lengvumą) buvo minimas Lukrecijus, abėcėlės raidėse įžvelgęs panašumo su atomais, iš kurių įmanomos įvairios kombinacijos. Kaip tie patys atomai sukuria vis kitas materijos formas, taip ir žodžiai kuria įvairiausius tekstus – materijas. Istoriškai vėlesniu laikotarpiu kitas tyrėjas, Galilėjus, abėcėlėje, jos begalinėje struktūros variacijų galimybėje, matė nepralenkiamą komunikacijos įrankį. Tekstai yra bendravimas tarp žmonių, kuriuos skiria erdvė ir laikas. Calvino’as priduria: ir tai ne bet kokia, o betarpiška (immediate) komunikacija, ryšys, kurį tarp bet kurių realiai egzistuojančių arba įmanomų, įsivaizduojamų dalykų užmezgame rašydami.

Mūsų amžiuje, tęsia jis, – turėkime omenyje, kad autoriui „mūsų amžius“ yra XX a. pabaiga, – kai vis labiau dominuoja kitos, daug greitesnės ir visa persmelkiančios medijos, kyla rizika, jog visa komunikacija virs lėkštu, vienpusiu, homogenišku paviršiumi. Tokioje aplinkoje literatūros funkcija yra įžvelgti ryšius tarp skirtingų dalykų, pastebėti jų skirtybes, tačiau jas ne sumažinti, o atvirkščiai – išdidinti, kad taptų matomos. Būtent tai – tikroji rašytinės kalbos paskirtis.

Žymos: