Marcos Pereda

Trumpa įžeidimų antologija

Jauti šitai užsimezgant giliai savyje. Pamažu. Iš pradžių tai ne ką daugiau nei neaiškus urzgimas, panašus į ištįsusių fantastinės siaubo literatūros meistro Howardo Phillipso Lovecrafto sutvėrimų skleidžiamus garsus. Tai po truputį vis labiau bręsta, formuojasi, taip niūriai, maloniai gludinasi. Įvertinamas atstumas, mėgaujamasi būsimu kirčiu. Tai kyla iš tavo paties vidaus, iš žarnų, įkvepia oro tavo plaučiuose, įgauna jėgų iš tavo širdies, žengia prie tavo burnos. Subglottis, glottis, epiglottis – balso stygos, džiaugsmingai suvirpančios reikiamu tonu. Ir štai pasiekia tavo lūpas. Bam. Šiurkščiai, skambiai, užgaunančiai. O toliau – suglumę žvilgsniai, vos tramdomi šauksmai, niekinančios mimikos, geriausiu atveju – mažytė pasidavimo šypsena. Jautiesi lyg nusimetęs nuo savęs naštą. Koks geras jausmas.

Įžeisti.

Įžeidimai istorijoje

Neturiu patvirtinančių duomenų, tačiau beveik neabejoju, kad pirmieji rišlūs žodžiai, ištarti lūpomis to, kurį galime įvardyti kaip Homo sapiens, buvo įžeidimas. Greičiausiai jis savo pašnekovą pavadino bjauriu, ar kažkas panašaus. Ir jeigu pasakymai „pajudink smegenis“ arba „naudokis galva“ suprantami kaip pagarbos stoka, įžeidimų aruodas neišsemiamas…

Šis reiškinys gyvuoja nuo senų senovės: „Gilgamešo epas“, ankstyviausias žinomas epinis pasakojimas, tiesiog prikištas įžeidimų. Ar, veikiau, įžeidimukų, tokių kaip „dvokiantis“, vartojamų tai šen, tai ten, turbūt tam, kad galėtume pailsėti nuo maginės fantastikos romanų sagos „Ledo ir ugnies giesmė“ autoriaus George’o R. R. Martino. O kur dar keiksmus palydintys atitinkami gestai. Jau Homero laikais būdavo pakeliama plaštaka su plačiai išskėstais pirštais ir nukreipiama į tą, kurį norima įžeisti. Šis gestas vis dar sutinkamas Graikijoje, todėl atsargiai, jei atostogaudami nuspręsite užsisakyti penkias taures kokiame nors bare, nes galite nukentėti…

Kaip jau sakiau – kol kas jokių itin žiaurių keiksmų, tik palinkėjimai sudegti pragare kartu su visa tavo prakeikta gimine. Jokio ritmo, magijos. Tam reikės palaukti romėnų, kurie buvo daug pragmatiškesni ir beveik nuo pat pradžių prijautė dekadansui, taip iš proto varančiam korupcijos mėgėjus. Palaukti civilizacijos, tarp garsiųjų Pompėjos griuvėsių palikusios penio reljefą su užrašu HIC HABITAT FELICITAS (lot. „čia gyvena laimė“). Kaip patys matote, „poetai“, rašinėjantys viešuosiuose tualetuose, irgi turi savo klasiką. Taigi, romėnai kilniajame įžeidinėjimų mene tik­rai mums paliko įdomios kūrybos. Tokius dalykus kaip planissimus (tas, kuris beplanuodamas nusiplanuoja… žodžiu, kvailys), verbero (nusipelnęs pliaukštelėjimų per sėdynę kaip bausmės, ne kaip malonumo) ar skambusis furcifer, apibūdinantis vagį (pabandykite jį pakartoti… furciferfurcifer… net malonu darosi burnoj). Be to, būtent romėnai padovanojo pasauliui įžeidimą, kuris net ir šiandien dažnai vartojamas, nors ir ne savame kontekste: pathicus. Arba nevykėlis.

Pasigedote šiltų Iberijos pusiasalio įžeidimų? Neturėtumėte, jų tikrai yra ir gan skambių. Idiotas cenzūruojami jau nuo XIII a. (kaip įžeidimas, ne kaip žmonės, egzistavę dar laikų pradžioje), imbéciles žinomi nuo 1524-ųjų, zoquetes – nuo 1655-ųjų (nors, sprendžiant pagal arabišką kilmę, gali būti, kad šis ar panašus žodis buvo vartojamas visą viduramžių laikotarpį), tarugos – nuo 1386-ųjų, pendejos – nuo Trastamarų dinastijos laikų. Tiesa, su paskutiniąja sąvoka, deja, nutiko kai kas įprasto, kalbant apie didingąjį įžeidinėjimo meną – ji prarado savo tikrąją reikšmę. Nes pendejo yra plaukas, dygstantis gaktos srityje. Neneikite, tai gan gražus būdas, norint kam nors parodyti nepagarbą.

Jų yra ir daugiau, kai kurie net su paaiškinimais, ne šiaip sau. Pavyzdžiui, sakoma, kad pirmasis kvailys Ispanijos istorijoje buvo vienas finansų ministras, įkvėpęs atitinkamą ilgametį požiūrį į šias pareigas einančius asmenis. Tik išsiaiškinkime – šio teksto autorius taip netvirtina, gerai? Nekeršykit man iš viršaus.

Taigi, minėtas finansininkas buvo donas Baltasaras Gilas Imónas de la Mota, kuris gėdijosi savo prastos kilmės. Gana keista, nes, nepaisant to, mūsų Gilas XVI–XVII a. sugebėjo pelnyti karalių (Felipe’ės III ir Felipe’ės IV) bei kitų svarbių asmenų (Lermos kunigaikščio ir grafo de Olivareso) pasitikėjimą, iškildamas Madrido aukštuomenėje, net pasiekdamas tokias svarbias pareigas kaip vyriausiojo buhalterio ar iždo tarybos pirmininko. Tačiau, vaje, jis neturėjo vieno iš tų įspūdingųjų titulų, kurie įrašomi į vizitinę kortelę ir pribloškia visus aplinkinius. Taigi, sumanus vyras nusprendė, kad suartės su kilmingaisiais per savo palikuonis. Čia kalbame apie dvi dukras, Fabianą ir Felicianą (kai kurie šaltiniai tvirtina, kad tris), kurioms tėvas ieškojo jaunikių iš gerų šeimų ir niekada nepraleisdavo progos išstatyti jas per kiekvieną pobūvį ar vakaronę, lyg demonstruotų neįkainojamus trofėjus. Tačiau, pasirodo, merginos nebuvo itin patrauklios, svarbiausia – atrodė kiek flegmatiškos, tad dono Baltasaro nuolatinis piršimas kėlė apkalbas ir patyčias tarp pasipūtusių rūmų ponaičių. Iki tokio laipsnio, kad pokylio tarpduryje pasirodžius tėvui ir jo atžaloms visi pradėdavo šnibždėtis. „Štai ateina donas Gilas ir jo pollas (žeminantis to meto žodis, vartotas jaunoms merginoms pavadinti)“, – sakydavo. Arba trumpiau: „Štai ateina Gil-y-pollas.“ Na va. Čia galime prisiminti posakį se non è vero è ben trovato.

Žymos: