Viliaus Kero nuotrauka
Julijus Grickevičius

Transliuoti ar netransliuoti arba klasikinės muzikos odisėja internete

Klasikinė muzika ir interneto amžius mažai Lietuvoje liečiama tema. Atrodo, kad ši meno forma nespėja paskui inovacijas – gyva patirtis išlieka svarbiausiu koncertų salių bei orkestrų tikslu. Tačiau klasikinė muzika tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susiduria su tomis pačiomis problemomis. Publika sensta, jaunąjį klausytoją privilioti sunku, įrašų pramonė išgyvena nuosmukį. Būtent leidyboje ryškios kelios tendencijos: iš vienos pusės, tokios klausymo platformos kaip „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“ yra sklidinos naujausių įrašų, viliojančios pasiūlos įvairove, iš kitos pusės, vinilinių plokštelių atgimimas vėl kuria kiek primirštą, elitiniu tapusį „prabangaus“ klausymo fenomeną. Kaip bebūtų gaila, „Spotify“ dar gana retai ieškome naujausių, tarkime, Richardo Wagnerio, operų įrašų. Šioje platformoje klasikinė muzika teužima kelis procentus viso turinio ir konkuruoja su tokiais atlikėjais kaip Beyoncé.

Koncertų salės bei orkestrai ieško naujos auditorijos. Jai atrasti pasitelkiama nauja kalba, kaip niekada svarbus istorijų pasakojimas, klasikinės muzikos deelitizacija – ji nusileidžia nuo aukšto, švento Olimpo ir pati keliauja pas klausytoją. Net ir stebintys operos ar klasikos gyvenimą iš atokiau veikiausiai yra girdėję apie „Metropolitan“ operos transliacijas kine ar Berlyno filharmonijos skaitmeninę koncertų salę. Tai sėkmės istorijos, didieji pavyzdžiai, už kurių verda ne mažiau įdomus gyvenimas internete – veikia dideli ir maži orkestrai, koncertų salės kuria savo saleles interneto vandenyne. Ši tema kaip niekad aktuali ir Lietuvoje: rudenį pradėtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos projektas nationalphilharmonic.tv kas mėnesį papildo įrašų kolekciją ir planuoja tiesiogines transliacijas.

Visų minėtų iniciatyvų tikslą geriausiai apibūdina Briuselio filharmonijos orkestro vadovo Guntherio Broucke’ės žodžiai: „Jeigu drastiškai neatsinaujinsime – išnyksime. Inovacija padeda prasiveržti iš dinozaurų zoologijos sodo.“ Šiai minčiai antrina ir dirigentas Leonardas Slatkinas: „Orkestro vaidmuo XXI amžiuje yra ne tik groti muziką, bet ir ugdyti ateities klausytojus.“

XX amžius padiktavo naujas menines ribas, o gal, tiksliau, antiribas klasikinei muzikai. Dar didesnis lūžis įvyko dėl technologinio progreso – įrašų pramonės atsiradimo bei radijo. Pirmosios eksperimentinės transliacijos iš „Metropolitan“ operos pradėtos 1910 m. Tokiu būdu įamžintas legendinio Enrico Caruso balsas. Dar dvylika metų praėjo iki pirmos pilnos koncerto transliacijos – tuomet JAV „WWJ“ radijo bangomis nuskambėjo Detroito simfoninio orkestro koncertas. Svarbiausia, kad muzika galėjo pasiekti kiekvienus namus, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar laiko juostos. Itin gerai naujųjų technologijų svarbą suprato dirigentas Arturo’as Toscaninis. Jis kūrė dirigento kaip viešojo asmens portretą, daug laiko skirdamas įrašams, žiniasklaidai. Augant televizijos įtakai, joje netrukus pradėti rodyti ir koncertai. Klasikinė muzika yra nacionalinių transliuotojų misijos dalis. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikiantis BBC simfoninių orkestrų tinklas bei Vokietijoje – radijo simfoninių orkestrų (rundfunk) tinklas yra skirti pirmiausiai transliacijoms. Tokią misiją vykdo ir LRT. Klasikinės muzikos koncertai radijo ar televizijos eteryje neretai yra labiau prievolė, patogi medžiaga užpildyti tinklelio spragoms. Kas kita, kai iniciatyva, kokybės poreikis kyla iš pačių muzikos kolektyvų. Tai lydi ir kitoks technologinis sprendimas. Dažniausiai skaitmeninės salės veikia pasitelkus nuotolines kameras, kurias valdančių operatorių nepamatysite, tačiau jos neatsiejamos nuo fizinių koncertų salių, investuojančių į studijų įrengimą bei komandos išlaikymą.

Žymos: