Waclawas Kuczma ir Marina Abramović. Torunė, 2019. Wojciecho Woźniako nuotrauka
Waclawą Kuczmą kalbina Erika Drungytė

TORUNĖ – ISTORINIO PAVELDO IR ŠIUOLAIKINIO MENO UOSTAS

Vėsų, bet saulėtą kovą kompanija menininkų išsiruošėme į Torunę, viduramžių miestą, kuriam likimas lėmė išstovėti per karus ir nelieti ašarų dėl griūvančių pastatų. Gausų ir turtingą architektūrinį palikimą lenkai paveldėjo iš vokiečių, šlovės pridėjo čia gimęs ir gyvenęs Mikalojus Kopernikas. Į Kauną, iš kurio prasidėjo mūsų kelionė, Torunė panaši savo lokacija – ištįsusi abiejuose Vyslos, kuri čia susijungia su Dravanta, krantuose. Bemaž visas senamiestis yra istoriniai paminklai, o juose veikia universitetai, muziejai, teatrai, galerijos, kavinės. Lobius saugo ir miesto bibliotekos – vienoje jų net Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių rastumėte. Torunėje viskas dera – gynybiniai įtvirtinimai, pilių fragmentai ir astronomijos observatorija, meduolių kepykla, alternatyvūs teatrai, šiuolaikinio meno centras, zoologijos ir botanikos sodas (įkurtas XVIII a.), dvasinė seminarija, sportinis aerodromas, Naujosios Hanzos biurai… Nuo 1931 m. ten sukamos kino juostos. Vienoje gatvelių „įmynėme“ į grindinio įrašą, kad šioje vietoje Krzysztofas Zanussis 1984 m. filmavo „Ramios saulės metus“. Iš tiesų, neįmanoma visko aprėpti ir aprašyti – toks turtingas ir unikalus šis miestas. O mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Šiuolaikinio meno centrą „Znaki Czasu“, kuriame, dalyvaujant autorei, atidaryta retrospektyvinė Marinos Abramović pa­roda „Do Czysta“ (The Cleaner). Nuostabą ir pagarbą sukėlė parengtoji ekspozicija: ir tai, kiek eksponatų sugebėta parodyti, ir kaip jie atskleisti žiūrovui – menas viską išdėstyti taip, kad pasijustum esąs geriausioje pasaulio galerijoje. Tad kai į Kauną po kelių mėnesių atvyko Centro direktorius Waclawas Kuczma, pasitaikė puiki proga jį pakalbinti ir daugiau sužinoti apie savo nepelnytai menkai pažįstamus kaimynus.

Lietuva ir Lenkija – dėl bendros istorijos bei kultūrinių šaknų puikiai viena kitą suprantančios šalys, tačiau pastarąjį dešimtmetį tarpvalstybinis bendradarbiavimas neatrodo aktyvus, viskas vyksta tarsi savaime, atskiruose kultūros židiniuose, asmeninėmis iniciatyvomis. Kokie jūsų santykiai su Lietuva?

Užaugau namuose, kuriuose mus auklėjo, kad istorija turi išmokyti supratimo ir ugdyti pagarbą. Net ir toji sunki, sudėtinga, erzinanti visuomenę istorija. Nesvarbu, ar šiandien mums tai patinka, ar ne, ji padarė įtaką šiuolaikinei Lietuvos ir Lenkijos pozicijai Europoje. Esame artimi savo išorine ir vidine kultūra. Bendros šaknys siekia giliai, formuodamos mūsų požiūrį, jausmus ir pažiūras – jungiančių saitų pastebiu beveik visose gyvenimo srityse. Dėl įvairių Rytų ir Vakarų jėgų įtakų buvome perplėšti kaip popierius pakurai. Buvo atimtos mūsų gyvybinės jėgos kurti vienybę iš daugialypumo. Ir tik mes patys, pagauti sentimentų, pasidavėme negarbingai, kadais nutikusiai istorijai. Norėdami pasirodyti vieni prieš kitus, sugebėjome įsitraukti į ne visada šlovingus darbus. Pakliuvę nelaisvėn iš dalies savo noru, atgavę laisvę nemokėjome ja naudotis. Kodėl taip sakau? Man susidarė įspūdis, kad šiandieną matoma oficiali draugystė taip pat yra tik žaidimas, tolimas nuo galimybių, atsiradusių mūsų kultūrinėje ir socialinėje erdvėje po 1989 ir 1990 m. bei patekus į Europos Sąjungą. Negerbdami kitų tapatybės, negalime iki galo susikurti saviškės. Ir vis dėlto, kartu nuėjome daug kelių. Tik mane apėmęs nenugalimas įspūdis, kad ligšioliniai bendri Lenkijos ir Lietuvos projektai tėra savotiška pramoga, siekiant neapibrėžtų politinių tikslų. Todėl labai svarbi mūsų meninė veikla, kaip mąsto, ko imasi kultūros žmonės, kaip niekas kitas įžvelgiantys būtinybę suaktyvinti visus kultūrinius vyksmus. Bendradarbiaudami, užmegzdami kontaktus, imame pažinti vieni kitus. Atskleisdami save ir savo kūrybą, parodome virtinę sudėtingų socialinių problemų, mokomės suprasti komplikuotus tarpusavio santykius, atrandame savo svajones ir norus. Suteikiame galimybę pozityvioms įžvalgoms mūsų sielose, kasdieniam nepakeliamai išblukusių sienų kirtimui. Savo santykius su Lietuva užmezgiau 2008 m., nuo to laiko įgyvendinome daug puikių idėjų: nuo didžiulio šiuolaikinio Lietuvos meno pristatymo, vykusio dar Bydgoščiuje, iki mažesnių renginių – performansų ir individualių parodų. Tai labai paveikė mano asmenybę ir kūrybą, suteikė daug patirties meno vertintojams Lenkijoje ir, tikiuosi, Lietuvoje. Dirbau su Vilniaus aplinka, Lietuvos ir Lenkijos įstaigomis. Iki šiol bendradarbiauju su Kaunu, ypač galerija „Meno parkas“, ir su Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Ne kartą Kaune pristatėme šiuolaikinį lenkų meną. Per tuos daugelį metų gimė draugystės, kurios ilgainiui tik stiprėja. Žaviuosi Lietuvos kūrėjų, nenusileidžiančių didiesiems Europos menininkams, veikla. Nepaprastai vertinu „Meno parko“ direktorių Arvydą Žalpį, Eimučio Markūno, Jono Gasiūno ir daugelio kitų dailininkų kūrybinius pasiekimus. Jų veikla įkvepia ne tik mane. Kartu su žmona Dorota aktyviai organizuojame meno ir kuratorystės pristatymus. Neseniai su dideliu malonumu atvažiavome į Kauną parodyti kelis filmus apie Mariną Abramović. Tiesiog nuostabu, su kokiu dideliu džiaugsmu ši menininkė priimama Lietuvoje. Vis dar tęsiame pažintį su jumis – esate tokie atviri svarbiems ir įdomiems jus pasiekiantiems reiškiniams. Tai rodo jūsų didžiulę savivertę ir atvirumą naujovėms.

Torunė – fantastiška, viduramžių ir šiuolaikinės kultūros sintezė ten pritraukia daug pasaulio svečių. Kuo ji ypatinga, išskirtinė tarp kitų Lenkijos miestų?

Tai sudėtingas klausimas. Gimiau Bydgoščiuje. Mano širdis ten, jame užaugau ir dirbau ilgus metus. Torunė visiškai kitokia. Ji turi jėgą materialiosios istorijos, kurios daugelyje kitų Lenkijos miestų nepavyko išsaugoti. Nors Krokuvos, Gdansko ir Vroclavo kultūrinė struktūra daug turtingesnė, jie gerokai didesni. Torunė, kaip Kulmas ir Krokuva, nenukentėjo nei per Antrąjį pasaulinį karą, nei dėl ankstesnių amžių neramumų. Jai pasisekė, ji išliko. Tačiau reikia atsiminti, kad, kaip ir daugelyje Lenkijos miestų, joje, dėl suprantamų priežasčių, milžiniškas kryžiuočių ir vokiečių kultūros palikimas. Torunė nėra tipinis lenkų kultūros miestas, visai kaip mūsų šalies pietinis regionas nėra tipiškas Lenkijai. Ji bando derinti savo palikimo daugiakultūriškumą su dabartimi. Sukurta daugybė modernių objektų ir institucijų. Keičiantis kartoms ir Torunė žengia į šiuolaikinio pasaulio erdvę. Ji daug kameriškesnė nei kitų Lenkijos dalių aglomeracijos. Manau, kad per savo meno ir mokslo institucijas eina tarptautiškumo keliu. Juk yra Mikalojaus Koperniko universitetas, Šiuolaikinio meno centras, modernus Kultūros ir kongresų centras. Torunės svečiai turi galimybę pamatyti ir paslaptingą bei įspūdingą viduramžių reginį, ir modernumu alsuojančią šiuolaikinės kultūros tvirtovę… Tradicija, konservatyvizmas ir atvirumas, šiuolaikiškumas veikia drauge.

Žymos: