fbpx

Tomas Maagi

Ar galėtumėte įsivaizduoti, jei M. Valančiaus „Palangos Juzės“ pagrindinis herojus būtų ne žemaitis siuvėjas Juzė Viskanta iš Palangos, o estas? Tokios mintys ateina į galvą, skaitant estų rašytojo Tomo Maagio (g. 1964) kūrybą – trumpus apsakymus apie autoriaus alter ego Heino Mutanneno susitikimus su žemaičiais. Jei, aprašydamas Palangos Juzės nuotykius, M. Valančius siekė sukurti savotišką Lietuvos geografijos ir kultūros vadovėlį, tai T. Maagio apsakymuose randame distopija dvelkiančią XX–XXI a. sandūros Žemaitiją, kurioje vietiniai gyventojai pasakotojui atrodo lyg ateiviai iš kitos planetos.

Apie T. Maagį internete nėra gausu informacijos. Esto inžinieriaus ir lietuvės sūnus, dėl įvairių gyvenimo aplinkybių gyvenęs tai Lietuvoje, tai Estijoje, Pernu mieste. Poreikis rašyti atsiradęs ieškant savosios tapatybės ištakų, bandant susiorientuoti, ką gi reiškia būti pusiau estu, pusiau lietuviu. Ilgainiui savianalizė virto serija trumpų apsakymų, pusiau vietinio gyventojo, pusiau atvykėlio žvilgsniu į šių laikų Šiaurės Lietuvos provincijos kasdienybę.


Apsvaigęs laikrodis

Heino Mutannenas laimingas žvilgtelėjo į savo apsvaigusį laikrodį.

Jis priėjo prie lango ir apsidairė. Provincija. Heino buvo įsimylėjęs mažąją Viduklę ir jos traukinį. Ši vieta skatino jį jaustis gerai.

Staiga Heino kažką pamatė tolumoje. Tai buvo Beno Rupainio siluetas. Benas buvo vietos bailys, raudonais plaukais apžėlusiomis kojomis ir ištįsusiu veidu.

Heino nurijo seiles. Jis pažiūrėjo į savo paties atspindį lange. Heino buvo geras, malonus girtuoklis storomis kojomis ir dideliu veidu. Draugai net kalbėdavo apie jo talentus. O gero žmogaus titulą jis pelnė iš degančio namo išgelbėjęs apsvilusią katę.

Bet net žmogus, iš degančių namų gelbėjantis apsvilusias kates, nebuvo pasiruošęs tam, su kuo atėjo Benas.

Į stogą tarsi staugiantys šunys daužėsi lietus, versdamas Heino įsitempti.

Heino išėjo lauk pasitikti Beno. Pirmiausia jis pamatė gudrią šypsenėlę.

Beno liežuvis buvo vikrus tarsi 284 kengūrų būrys. Tyliu balsu jis ištarė: „Nekenčiu tavęs, bet noriu degtinės.“

Heino žvilgtelėjo sau už nugaros, dar labiau įsitempė ir pačiupinėjo savo apsvaigusį laikrodį. „Benai, aš irgi ištroškęs“, – atsakė.

Jie liūdnai dėbtelėjo vienas į kitą, tarsi dvi gedinčios jūrų kiaulytės, kurioms fortepijono muzika neleido pamiegoti laidotuvėse, o dar tie nuolat garsiai plepėję dėdės.

Heino nužiūrėjo raudonplaukes Beno kojas ir ištįsusį veidą. Galų gale jis giliai įkvėpė ir ištarė: „Atleisk, – pradėjo tarsi atsiprašinėdamas, – bet aš nesijaučiu kaip tu ir niekada nesijausiu. Aš negaliu tavęs nekęsti, Benai.“

Benas paniuro, jo emocijos prasimušė purpuru ir panika.

Heino net galėjo prisiekti girdėjęs, kaip Beno jausmai sudužo į 3663 skeveldras. Tada tas vietos bailys apsisuko ir vėl dingo tolumoje.

Net degtinės stiklinė tą dieną negalėjo nuraminti Heino nervų.

2018-06-22