Jeronimas Brazaitis

TIKSLUS ULISO VEIKSMO LAIKAS

(beletristinis tyrimas)

Savo žmonai VITALIJAI
PIRMAJAM Ulysses’o ŠIMTMEČIUI 2022 metais
Mano draugui Airijoje DECLANUI KIBERDUI

Love loves to love love – Meilė myli mylėti meilę

JAMES JOYCE

I

Savo Neprilygstamame jau 94 metus ULISE (1922; žurnale – nuo 1918-ųjų) airių rašytojas JAMESAS JOYCE’AS (1882–1941) pateikė vienos Dublino dienos (iki kitos paryčių) įvykius.

Veiksmas prasideda 1904 m. birželio mėn. 16-os dienos 8 valandą ryto.

BET KADA JIS BAIGIASI?

Aš paklausiau dėl to, jog JOYCE’AS aprašė savo mylimą miestą taip geografiškai tiksliai, – kaip lygus pašnekovas kalbėjau apie jį du kartus su keliais ten gyvenančiais žmonėmis, – kad niekas negali abejoti žodžiais, kuriuos jis pasakė savo draugui ir biografui dailininkui FRANKUI BUDGENUI:

„…jeigu miestas vieną dieną staiga pranyktų nuo žemės paviršiaus, jį galima būtų atstatyti pagal mano knygą.“

Todėl mes turime žinoti ir TIKSLŲ LAIKĄ.

*
Kai verčiau ULISĄ, likus trims puslapiams iki pabaigos, 18-ame KNYGOS skyriuje, rankraštyje, vadinamame Penelopė, aštuntoje vienos iš trijų pagrindinių veikėjų, soprano Merion (Moli) Blium nepertraukiamo – tik septyni atsikvėpimai! – žodžių SRAUTO „bangoje“ mano žvilgsnį sustabdė frazė

„…ketvirtis po…“

P. 389: 12.

Gal tikrai „ne kiekvienas aklas mato“, kaip mėgdavo pasakyti mano a. a. Močiutė, mano Mamos mama, tačiau trumpą paaiškinimą apie tą frazę buvau perskaitęs tik vienoje knygoje iš 25-ių, W. Y. TINDALLIO A Readers Guide to James Joyce.

Lietuviško ULISO 2-oje KNYGOJE galima laiką pasitikslinti 73-ame komentare, p. 430:

„Dabar yra 3.15 ryto, grąžina mums realybės jausmą Williamas Yorkas Tindallis“.

KNYGOS veiksmas jau tęsiasi 19 valandų ir 15 minučių.
Tyrinėtojui ar Skaitytojui tas rezultatas labai svarbus.

*

Bet ar to užtenka tokiam vyrukui, kuris „neserga kuklumu“, – t. y. neapsimetinėja tokiu, – ir kuriam „Annotated Students’ Ulysses“ redaktorius DECLANAS KIBERDAS, dėkodamas už kelis jo komentarų pagerinimus (iš 32-ų tik 8 prasminiai, likę – spaudos klaidos, misprints) atsiuntė savo knygą IRISH CLASSICS, o dedikaciją pradėjo žodžiais: „For my friend in Lithuania and Joycean conscience…“ – „Mano draugui Lietuvoje ir Džoisinei sąžinei…“?
Žinoma, kad ne. Reikia DIRBTI toliau. Dar „nesusivedę galai“…

*
Šiame skyriuje JOYCE’AS (jis tikrai nė kiek neperdėdamas atsakė į klausimą, kodėl rašo „apie viską viską, ir taip smulkiai“, –

(„…kad profesoriai būtų užsiėmę šimtmečius, norėdami išsiaiškinti, ką aš norėjau pasakyti“), –

paliko Skaitytojams dar vieną laiko užfiksavimą, ankstesnįjį: 7-oje „bangoje“, p. 380: 11–12, Moli pirmą kartą taip „gaudo“ LAIKĄ:

„…palauk tai Jurgio bažnyčios varpai palauk trys ketvirčiai valanda palauk 2 valandos…“

Matom – Penelopėje Rašytojas pateikė du fiksuotus / tikslius LAIKUS.
„Kam jie mums duoti – pasminga kiekviena JOYCE’O raidė – jis neparašė nieko be aiškaus tikslo?!“ – net šūktelėjau aš.
Atsakymas tiesiog įšoko galvon – APSKAIČIAVIMUI!

Žmonės, pasiryžę nuveikti vieną ar kitą svarbų darbą, dažniausiai pasako: „Reikia kažką daryt…“
Vis tiek gerbiu juos, bet šiuo atveju tariau: „Reikia apskaičiuot!“
Be abejo, žinojau tikslius STUARTO GILBERTO schemos (žr. žemiau) laikus ir tik apytikriai – JAMESO JOYCE’O paaiškinimą viename laiške, kad skyrių laiko trukmė „maždaug po vieną valandą“.

II

Aiškinausi patsai:

SITUACIJA. Žymiausias XX a. Rašytojas nenurodo schemoje paskutinio skyriaus laiko, pvz., pradžios, tačiau pateikia savo Skaitytojams tris „tekstinius“ laikus – du jau minėtus tikslius ir vieną apytikrį: „…netrukus tos vienuolės skambins prisikėlimui...“

B. IŠVADA. Vadinasi, JOYCE’AS nori, kad LAIKAS būtų apskaičiuotas, kad kiekvienas Skaitytojas, pajautęs ULISO stebuklingumą (greitai 100-metis, KNYGA turi būti paskelbta 8-uoju Pasaulio Stebuklu!), jeigu jam reikia, surastų Tikslų ULISO Veiksmo Laiką.
Bet kaip?

C. BŪDAS – vienas: pasinaudodami
• savo taisyklėmis
ir remdamiesi
• savo prielaidomis –
kitų priemonių mums neduota. Ir nereikia. Nieko neprašom. Nereikalaujam.

(Malonus prisiminimas: niekam nesiskundžiau, nedejavau, kad neišverstas vienas ar kitas kūrinys; kokie man buvo reikalingi – išverčiau! Visiems… Kalbam apie juos…)

ULISO LAIKĄ skaičiuoti reikia, žinoma, ne kiekvienam, dauguma tegul tik džiaugiasi KŪRINIU – džoisuoja! [Angl. to joy – džiaugtis; žavėtis; džiuginti – J. B.]

*

Neilgai svarsčiau, nes „Džoisinė sąžinė“ man – „Šnabšt!“ – priminė dar kitus artimiausius žinomus laikus:

1) 17-o skyriaus Itakė pradžios laikas žinomas – 2 val. nakties; bet jau 1904 m. birželio mėn. 17-a diena, pati pradžia.
Stuarto Gilberto schema, ULISAS 2 KN., p. 393.

2) Tekste duoti du tikslūs LAIKAI:

3.30
(p. 308. 6–7)
„Dinu danu, dinu danu“.
Tokius (išmušė pusę valandos) varpų „skambesio atbalsius“ išgirdo Bliumas.

ir

3.33
(p. 308. 32–33)
(„…naujo saulės disko pasirodymas…“)
Toks tikslus saulės patekėjimo laikas 1904 06 17 Dubline randamas astronomijos žinynuose.

DON GIFFORD with ROBERT J. SEIDMAN Ulysses Annotated,
p. 586 ir p. 2, 3.

Perskleidžiau dar kartą tą skyrių:

  1. Itakės pradžia – 2.00.
  2. Vežiko Pastogės du KNYGOS herojai, vyrai, atžygiavo iki Bliumų namų 2.16: „nustačiau“ jiems ne mažesnį nei 5 km/val. greitį – nepasius, tegul pasijudina, juk pailsėję – „atsargios ir apdairiai aplinkinės“ (imituojant HOMERO Odisėjo grįžimą į namus) trasos ilgis – apie 1,3 km;
  3. Jaunasis mokytojaujantis poetas (ar jau?) Stivenas Dedalas svečiuojasi ir atgauna jėgas Eklzo (Eccles) gatvės 7-ame numeryje, Bliumų namuose, apie 1 val. ir 14 min.

Žinau, jog „ta gatvė buvo pavadinta vienos šeimos pavarde, nes jai priklausė ir Ambrose Eccles (mirė 1809 m.), žymus airis, Šekspyro pjesių leidėjas ir komentatorius“. (DONAS GIFFORDAS su ROBERTU J. SEIDMANU).

Ar kita priežastis, dėl kurios JOYCE’AS ten „apgyvendina“ Bliumą su šeima, priklauso nuo to fakto, kad Eklzo miesto bažnyčia istoriniuose metraščiuose pirmą kartą paminėta 1111 metais – labai aiški užuomina į Autoriaus taip mėgstamą VICO 4-ių epochų žmonijos istorijos vystymosi modelį?

4. 3.30 „jų (…) rankų susijungimui ir atsiskyrimui“ [herojai atsisveikina – J. B.] savotiškai akompanavo „varpų (…) skambesys…

P. 307: 32.

MANO SPRENDIMAS. Ramiai tariau sau antrą kartą: „Tiek metų tyrinėji JOYCE’O KŪRYBĄ ir GYVENIMĄ – gali
vadovautis Rašytojo herojų galvosena,
žiūrėti iš JOYCE’O stebėjimo taškų,
pasinaudoti jo simboliniais skaičiais“.

Gerai, pavadinęs ką tik užrašytas eilutes 3N (Trimis Nuostatomis), sutikau aš, tik vėliau

  • suvokęs ir pripažinęs, kad jas man padėjo suformuluoti mūsų tautos istorijos ir kalbos tyrinėtojo, a. a. ALGIRDO PATACKO mintys apie „tarpinio žanro“, kaip „tarpinės grandies tarp istorikų ir visuomenės“ išvadų efektyvumą, apie būtinybę tiriant „prie profesinės kompetencijos pridėti lašelį vaizduotės ir intelektualios rizikos“.

(Plačiau žr. ALGIRDAS PATACKAS LITUA, Vilnius: Versmė, 2013, p. 182, kur pabrėžiama, kad autorius rėmėsi dalies GUILLERMO MORÓNO knygų pavyzdžiu).

Taigi aš turiu teisę klausyti gautų iš 3N man reikalingų sprendimų, nes rūpinuosi JAMESO JOYCE’O MENU. Tik grįšiu trumpam į pradžią, manau, apdovanosiu šį straipsnį jam tinkamu žanriniu prievardžiu ir

  • nuspręsiu, kad Leopoldas Bliumas po normalaus laiko tarpo (kaupiasi: juk eis pas žmoną, kurios mergautinė pavardė parinkta „medžiaginė“, – Tweedy, – kad ji „draugautų“ su HOMERO Penelopės tinklu)
  • „įlipęs pateko lovon“, p. 336: 33, 3.43.

Žmona pabudo.
Sutuoktiniai, gulėdami lovoje tokiomis pozomis kaip ankstyvosios krikščionybės šventi mylimieji – taip Rašytojas pažymi žmogaus androgeniškumą – truputį pakalbėjo („daviau“ jiems aštuonias minutes: Moli tikrinantys ir „gaudantys“ klausimai – Leo „balti“ melai, taigi tiktai meliukai), ir, suspėjęs dar pageidauti, – to mes neperskaitėm / „negirdėjom“, bet sužinome iš herojės palyginimų-pasvarstymų pačiose pirmose paskutinio 18-o ULISO skyriaus Penelopė eilutėse, – kad žmona atneštų rytą jam pusryčius į lovą,

  • Bliumas tiesiog smigo į miegą 3.51.

Be kitų dalykų tą simbolizavo ir didelis juodas taškas (•), atseit, atsakymas į klausimą:

„Kur?“
„•“

P. 343: 29–30.

Žymos: