„Tate Modern“ Londone. Vaizdas į miestą, 2001. Hanso Peterio Schaeferio nuotrauka (publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją)
Kirill Kobrin

Tikrieji meno mylėtojai

Šiomis dienomis „Tate Modern“ galerijoje aplankiau vieną išgirtą parodą. Prisipažįstu, ėjau ne vien dėl šiuolaikinio meno, bet ir norėdamas dar kartelį pasivaikščioti Tūkstantmečio tiltu ir iš aukštai – iš tikrų aukštybių – pasigrožėti Sičio panorama. Tenai, Sityje, kaip visada: dangų bado neskoningi gigantiški gremėzdai, lyg specialiai sukurti tam, kad mums, prasčiokams, parodytų: „Štai koks, regėkite, mūsų kapitalizmas ir štai kaip pas mus (ne pas jus, žinoma) auga pelnas.“ Kas, kad ne taip sparčiai kaip šis arba anas dangoraižis, užtat greitai, agresyviai ir absoliučiai abejingai viskam aplinkui. Man patinka toks stebėtinas įžūlumas. Kaip tik tai – pagal Peterio Ackroydo versiją – ir yra viena pagrindinių ir svarbiausių šio miesto savybių. Kartu su amžinuoju blogiu, suprantama, įsigalėjusiu atskiruose jo rajonuose nuo Julijaus Cezario viešpatavimo iki Sadiqo Khano laikų. Na o jeigu nuo Tūkstantmečio tilto pažvelgsime į pietinį krantą, ten monstriškasis „Shard“ jau pradūrė dangų ir iš skylėto debesies tuojau pasipils vanduo. Juk Londonas. Beje, į „Tate“ suspėjau iki lietaus.

Paroda buvo net labai šiaip sau. Paguodą radau galerijos knygyne. Meno institucijų knygynėliai mane visados domino. Jie yra kažkas per vidurį tarp miniatiūrinių (tačiau nepriekaištingų, tokių kaip „Foyles“) tinklo parduotuvėlių, tarp nepriklausomų knygynų ten, kur būriuojasi jauni, įžūlūs dizaineriai, ir parduotuvės brangiame rajone, pilnos beprasmių dovanų žmonėms, kurie tau nė kiek nerūpi. Visi šie elementai be galo įdomūs kaip sociokultūrinis fenomenas. Į pirmus du užsuku dažnokai – gyvai pavartyti knygų, apie kurias skaičiau online (žiniatinkliuose „3:AM“ ir „Cabinet“) ir popieriuje („London Review of Books“). O štai į trečiuosius nosies nekišu. Tiesa, retsykiais, šalia „Angel“ metro stoties, kur gentrifikacija pasiekė, kad šis Islingtono rajonas pavirstų plastikinio konsumerizmo bei ekologiškai švaraus plastikinio maisto pasauliu, apsilankau parduotuvėlėje, kurioje siūlomi neva šmaikštūs sveikinimo atvirukai, itin brangūs margaspalviai termosai, skirti tiems, kas „Nero“ kavinėje nenori už espresą mokėti 1,80 svaro, taip pat Marilynos M., Keith’o R., Andy’io W. ir kitų įžymybių albumai. Bet čia tik tarp kitko, kad išprovokuočiau savy išsilieti tulžį.

Šnekant apie muziejų ir galerijų knygynus svarbiausia pabrėžti, kad jie nepriekaištingai gražiai atrodo. Viskas puiku: stiklas, metalas, perliškas pilkšvumas, švara, ryškios nugarėlės, surikiuotos į lygias gretas – lyg būtų garsaus dizainerio atrinktos ir kokio nors geometrinės abstrakcijos genijaus išdėliotos. Įžengi tarytum į Meno Progreso ir Socialinės Gerovės Šventyklą – jokių dramų. Tragedijų ar net paprasčiausio liūdesio pilni albumai ir knygos išnešti arba į „trečiojo pasaulio“ erdvę, arba tą mūsiškę, kuri jau praeitis, nors ne tokia ir sena. Prašmatnus leidinių dizainas sykiu su bendra utopine atmosfera, tvyrančia tokioje parduotuvėje, – optimistiška alternatyva bet kokios kančios, šiandien patiriamos Irane ar Somalyje arba net ir tos, kuri prieš keletą metų išgyventa Londono Plytų gatvelėje. Kančių yra, tačiau mes jas įveikėme (įveiksime), ir viskas bus gerai. Gal ne visai gerai, užtat estetiškai nepriekaištinga. Chirurginis sterilumas, kaip ir dera tokiose vietose. Baltos sienos ir stiklo vitrinos. Jauni mandagūs saikingai neformalios išvaizdos pardavėjai, atrodantys taip, lyg būtų perskaitę visus savo parduodamus leidinius. Ar bent jau pasklaidę gurkšnodami „Fair Trade Coffee“ ir kramtydami eco-friendly salotas tinklui priklausančioje „Pret A Manger“ valgykloje. Tai, beje, socialistinio realizmo praktika. Oficioziniuose sovietų filmuose ir knygose žmonės neretai kentėdavo ir netgi mirdavo, tačiau, kad ir kaip jų būtų gaila, auditorija suprasdavo: pasiaukota ne veltui, nes tarybinei liaudžiai šviečia SSRS himno „laisvės saulė“, o „didysis Leninas“ veda visus pirmyn, pašviesdamas kelią savo esybe. Čia, „Tate Modern“ knygyne, Leniną rastume tik daugybėje kairiosios pakraipos politikos teorijos, filosofijos, sociologijos ir estetikos darbų, puikiai išleistuose nepigiuose Walterio Benjamino, Slavojaus Žižeko, Oweno Joneso, Oweno Hatherley’io bei kitų panašių autorių tomuose. Tačiau pati totalinio žmogaus perdirbimo pagal ideologinius įsivaizdavimus (nesvarbu, kad ne komunistinius, o veikiau kairuoliškai liberalius) dvasia čia itin jaučiama. Tiesą sakant, ji ir yra šių vietų dvasia.

Žymos: