Christopherio Hitchenso knygos viršelis
Kirill Kobrin

Tikras literatas

Nuo viršelio į mus žvelgia autorius. Vilki mėlynus marškinius atraitotomis rankovėmis, rankoje – cigaretė. Autorius sėdi prie stalo, ant kurio – stiklas gintaro spalvos skysčio (įpilta per pirštą), tuščia stiklinė, indelis džemo (iš etiketės atpažįstu Oksfordo abrikosų marmeladą), dvi peleninės, tuščia ir pilna, krūvelė knygų, „French press“ kavinukas su kavos likučiais, butelis „Johnnie Walker“ viskio, du trečdaliai nugerti. Paskutinis iš paminėtų daiktų leidžia suprasti, kokio skysčio esama stiklinėje. Knyga pavadinta „And Yet…“ Tai Christopherio Hitchenso esė rinkinys. Autorius prieš septynetą metų mirė nuo vėžio, toje giminėje paveldimos ligos, taip pat nuo aktyvaus visko, ką matome viršelyje, vartojimo. Knygą ką tik perleido „Atlantic Books“ leidykla. Pirmasis leidimas – 2016-ųjų pradžioje. Tuomet vienas recenzentų juokavo, esą Hitchensas, pagarsėjęs kovotojas su religijomis, jau iš ano pasaulio privertė leidėjus knygą išspausdinti ne iki Kalėdų, o po jų. Galimas daiktas.

Christopheris Hitchensas – tipiškas pokario Anglijos rašytojas. Būtent Anglijos, o ne britų, nes ši sąvoka leidžia suvokti keletą ypatybių. Visų pirma kilmę: „vidurinė klasė“. Antra, išsilavinimą: „Oxbridge“ sertifikatas – tai stebuklingas leidimas iš lėto kilti aukštyn toje visuomenėje, kur svarbiausias pozicijas užima buvę „Bullingdon Club“ nariai. Trečia, hipertrofuotą „sveiko proto“ kultą, kai niekinamos visos abstrakčios kontinentinės teorijos. Ketvirta, paprastą, aiškų ir sklandų sakinį, sukuriantį iliuziją, kad pasakotojas, neva, labai gerai išmano nagrinėjamą temą. Penkta, sudėtingus santykius su socializmo idėja, marksizmu, kairuoliškumu ir taip toliau. Šešta, sudėtingus santykius su „kontinentu“, o galiausiai – sudėtingus santykius su tėvyne, su angliškuoju gyvenimo būdu ir Anglijos literatūrine publika, kuri iš tikro reiškia Londono literatūrinę publiką, spausdinančią ir skaitančią keletą sostinės žurnalų bei laikraščių, pradedant „The Guardian“ ir „The New Statesman“, baigiant „The London Review of Books“. Beveik visuose jų – iki aštuntojo dešimtmečio, kol neišvyko į Ameriką, – Hitchensas dirbo arba publikavosi.

Christopheris Hitchensas atstovauja literatūrinei profesijai, kuri Rytų Europoje iki šiol nėra itin populiari, nors gaila. Jis – eseistas. Ne publicistas, ne literatūros kritikas, o eseistas. Žanro pavadinimas, kaip žinome, kildinamas iš Michelio de Montaigne’io „Essays“, tačiau galutinai šis žanras susiformavo Anglijoje, pakaktų prisiminti Josephą Addisoną, Thomasą De Quincey’į, Charlesą Lembą, Gilbertą Keith’ą Chestertoną ir, suprantama, George’ą Orwellą. Eseistika Anglijos kultūroje tam tikra prasme pakeitė daugelį žanrų ir net mokslų, pavyzdžiui, filosofiją, o iš dalies ir istoriografiją. Ludwigas Josefas Johannas Wittgensteinas iš Austrijos ir Isaiah Berlinas iš Rygos – išimtys. Beje, Berlinas – pagal savo intelekto pobūdį – taip pat buvo eseistas.

Žymos: