Vladis Spāre

Ten viskas surašyta

Vėjas kvepėjo sūriomis jūržolėmis, jis labai derėjo su cheresu, tačiau buvo vėsus bei drėgnas, smelkėsi pro ploną paltą ir vilnonę liemenę, į kurią Emilija buvo įmezgusi savo ilgus plaukus, jog apsaugotų nuo raganų.
– Ar žinai, kad Mokaras mirė? – žvaliai paklausė Edvinas, paskui mane plačiais akmeniniais laiptais nusileidęs iki Dauguvos ir, kaip pranašesnis, nusijuokė.
– Taip, žinau. – Nugėriau gurkšnį chereso ir susipurtęs įkišau butelį atgal į palto kišenę, paskui permečiau akimis Dauguvą, kuri bangavo priešais, atspindėdama saulės zuikučius ir trukdydama įžvelgti kitą krantą, dunksantį tolumoje po padrikais debesų skarmalais.
– Laidotuvėse buvai?
– Laidotuvės nėra mano stiprioji pusė. – Nusišluosčiau lūpas nykščiu. – O cheresas iš tikrųjų dievų gėrimas. Tau reikėtų bent paragauti!
– Atrodė, kad pragyvens visus, – Edvinas žvelgė į mane iš po tankių antakių lyg mauglis iš džiunglių.
– Jam degtinė buvo kaip ančiai šventintas vanduo.
– Nepiktžodžiauk! – jis tingiai atrėmė nugarą į granitinį krantinės apvadą, nuplėšė cigaretės filtrą, įtaikė cigaretę į aptirpusį gintaro spalvos kandiklį ir prisidegė, tiesiais pirštais elegantiškai kilodamas kandiklį prieš saulę.
– Pamiršau, kad dabar esi tikintis. – Paklojau Emilijos megztą šalį ant granitinio laiptelio ir atsisėdau akmeninės sienos užuovėjoje prie pat vandens, tyliai almančio pro šalį ir smulkiomis bangelėmis užliejančio žemiausią laiptelį, kurio rausvas granitas lyg nupoliruotas tviskėjo saulėje.
– Ir tau laikas atsigręžti į Dievą. – Edvinas nukratė pelenus į vandenį ir smerkiamai pabaksnojo mano pusėn žėruojančia anglimi, lyg rodydamas į peklą, kurioje degsiu per amžius.
– Ak! Ką jau čia! – aš tik numojau ranka, patogiau įsitaisiau ant laiptelio, pakėliau apykaklę ir palto kampais užklojau kelius.
– Seniau per tavo gimtadienius eidavome į prabangius Rygos restoranus, – padėjęs ant laiptelio kandiklį, Edvinas ištraukė iš drobinio krepšio sumuštinius, arbatos termosą ir krenkšėdamas įsitaisė greta manęs, – o dabar sėdime Dauguvos pakrantėje lyg du klajūnai, ketinantys nusiskandinti.
– Tavo Dievas draudžia savižudybes, – aš ėmiausi vynioti sviestuotus pakelius, – o Emilija būtų sutepusi prašmatnesnius sumuštinius.
– Na, Emilija! – jis pripažįstančiai skėstelėjo rankomis.
– Net žinutės nėra atsiuntusi, – pilna burna sumurmėjau į granito sieną. Vėjas prieš Dauguvos srovę stūmė išsidraikiusius kamuolinius debesis, tarpais uždengdavusius saulę, užtemdydavusius upę ir paširdžiuose sukeldavusius staigius nepaaiškinamo liūdesio priepuolius, kuriuos stengiausi slopinti cheresu.
– Bet tu galėtum mane įstumti! – nusišypsojo Edvinas.
– Ar išprotėjai? – pašokau aš. – Su kuo gi tada švęsiu savo kitą gimtadienį?
– Su Didžiuoju Kristupu, – Edvinas mostelėjo ranka atgal, kur įstiklintame namelyje stovėjo medinė Didžiojo Kristupo figūra su vaiku ant peties. – Jei tiek ilgai pratempsi!
– Taip nekalbėk! Žodžiai vis dėlto turi jėgą. O čia kažkada buvo pontoninis tiltas. – Pamojau sumuštiniu į Vantų tilto pusę. – Vaikystėje per jį važinėdavau į mokyklą, o šis rangėsi po ratais lyg gyvas, o metalo sujungimuose bildėjo, ypač vėjuotu metu, kaip dabar. Tas tiltas buvo lentinis ir dusliai bumbsėjo, lyg kas bėgiotų po tuščią palėpę. Kartą nuo benzino smarvės tilto viduryje, kur vairuotojas negali sustoti, man pasidarė bloga ir apsivėmiau.
– Kam tai įdomu?
– Tikriausiai niekam. – Pažiūrėjau sau po kojomis, kur šviesiai žalios vandenžolės, dengiančios vertikalią granito sieną žemiau drumzlino vandens lygio, hipnotizuojančiai plaikstėsi srovėje prie mano nudilusių, juodų batų galų lyg nuskendusio kūdikio plaukučiai.
– Zenta taip pat neseniai mirė. – Edvinas pasitrynė rankas ir ėmėsi sumuštinio. – Iki fakulteto dekanės išsitarnavo, nusipelniusi profesorė! Ar prisimeni, kaip ji antro kurso susirinkime pasakė kalbą, jog mus išmestų kaip moraliai žlugusius elementus?
– Neprisimenu.
– Tu iš tiesų to neprisimeni? – jis pasilenkė arčiau.
– Prisimenu tik tai, kad iš fakulteto išlėkei tu vienas. – Pažvelgiau per upę į bankrutuojančių Spaudos namų daugiaaukštį – jis, lyg paminklas nueinančiam popierinės spaudos laikui, stovėjo pilkas ir tuščias, bandžiau atpažinti savo buvusio kabineto langą, bet negalėjau. Apie apleistą namą lyg petardos ore šaudė žuvėdros, kurių kolonija buvo susisukusi lizdus ant stogo. – Aš tą fakultetą baigiau, – pridūriau po akimirkos.
– Rašytojų sūnelis, cha! – riktelėjo Edvinas. – Tokius kaip tu per egzaminus už ausų tempė!
– Nepavydėk, tas sovietinis išsilavinimas ir taip prasmės neturėjo, – atkirtau. – Bet aš kruopščiai mokiausi ir jau tada verčiau Šekspyrą.
– Tą porą vargšiškų sonetų, su kuriais įkaušęs daveisi aplink, sukdamas mergoms galvas.
– Mane bent moterys mylėjo, visuomet mylėjo! – atsitiesiau aš. – O tavo Zita tave pametė kaip vasarnamio katiną rudenį.
– Dabar tu taip pat jau vienas. – Jis atsuko termoso dangtį ir, supilstęs arbatą į geltonus plastmasinius dangtelius, vieną pastūmė arčiau manęs.
– Maniškė bent neiškeitė manęs į negrą. – Aš pasistiebiau ir į puodelį pasišildžiau nušalusias rankas.
– Tave galėtų iškeisti tik į egiptiečių mumiją! – jis garsiai sriūbtelėjo arbatos. – O Zitos negras taip pat jau seniai miręs. Nuskendo Atlanto vandenyne. Aš manau, kad pati Zita jį nustūmė nuo denio. Esą jie dviese plaukiojo ta jachta. Vis dėlto pasiekė geidžiamą dantų gydytojos vietą!
– Tai į ją panašu, – atsakiau aš, jausdamas, kad cheresas jau davė į galvą. – Išvažiuodama gyrėsi išrovusi tau visus dantis.
– Juos rauti reikėjo, – Edvinas tarkštelėjo termoso dangteliu per plastmasinius dantis.
– Pusė buvo sveikų, – pasakiau aš. – Ji tau juos išlupo, kad atkeršytų.
– Už ką gi?
– Už tai, kad negavai Nobelio premijos! – Aš užsirijau cheresu ir pradėjau springti iš juoko.
Edvinas išpylė arbatos tirščius į bangas ir kaulėtu kumščiu skaudžiai sudavė man tarp menčių.
– Neprisimenu nė vieno, kas pasiutiškiau už Zitą nekęstų žydų ir neg­rų. – Išsikosėjęs pasitraukiau nuo jo toliau. – O tu taip siaubingai prasigėrei tik todėl, kad ji tave pametė?