Scena iš rež. A. Areimos spektaklio „Antikristas“. Lauros Vancevičienės nuotrauka
Vēsma Lēvalde

Teatras technologijų amžiuje. Quo vadis?

Skaitmeninių technologijų įtakos didėjimas visose gyvenimo srityse bei su tuo susijusi problematika tampa vis aktualesnė ir teatrinio meno kontekste.

Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Europoje pastebimai išaugo skaitmeninių ir vaizdo technologijų reikšmė pamatinėms gyvenimo sritims – ekonomikai ir kultūrai. Jau nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio videotechnologijos yra beveik neatsiejama scenos įforminimo sudedamoji dalis, reiškianti naują būdą, kaip teatro kalba pasakoti istorijas. Tačiau ekspertai pastebi – skaitmeninės technologijos nėra neutralios. Jas kuria žmonės, tačiau ir technologijos perkuria pačius žmones. Kaip viena iš problemų įvardijami vadinamosios „skaitmeninės gimtosios“ ir „skaitmeninės imigrantų“ kartų skirtumai, kurie nusako ir skirtingą požiūrį į pasaulį. Pagal amerikietiškosios pedagogikos teoretiką, daugelio knygų autorių Marcą Prensky, „skaitmeninė gimtoji“ – karta, išaugusi skaitmeninių technologijų amžiuje, o „imigrantai“ yra jų tėvai ir seneliai. Pirma, naujosios kartos dėmesio koncentracija kitokia – jos suvokimas yra fragmentiškas ir ji linkusi suprasti trumpalaikį pasakojimą, tačiau ši karta sugeba mąstyti keliomis kryptimis iškart: dėmesys fragmentiškas ne todėl, kad jie nepajėgūs suvokti, bet todėl, kad suvokia kelis pasakojimus vienu metu. Jie mieliau reiškia savo mintis grafiškai negu tekstiškai, geriau sugeba atlikti užduotis dirbdami komandoje. Linkę labiau žaisti nei koncentruotis į rutinišką darbą. Tuo tarpu „imigrantų“ kartai tai svetima, nes jie noriau dirba individualiai, jų suvokimas reikalauja esminio įsigilinimo ir žengimo žingsnis po žingsnio. Pirmieji virtualybę supranta kaip gyvenimo plėtinį, antrieji – kaip paralelinį pasaulį.

Globalizacija ir rinkos ekonomika daro įtaką darbo rinkai, didesnę perspektyvą siūlo tiems, kurie sugeba dirbti su vaizdinėmis technologijomis ir kurie bendrauja pasaulinės rinkos kalbomis – pirmiausia anglų, prancūzų, ispanų ir daugeliu rytų šalių kalbų. Šie reikalavimai skatina vadinamąją „imigrantų“ kartą prisiderinti prie daugiafunkcinių darbų pobūdžio, sugebėti sekti kelis pasakojimus vienu metu, suvokti milžinišką informacijos kiekį, išmokti konkrečios srities užsienio kalbas komunikacijos lygmenyje, nesistengiant kalbą suprasti kaip konkrečios kultūros dalį. Tokiu būdu ryškėja ne tik kartų, bet ir įvairių socialinių sluoksnių suvokimo skirtumai.

Skaitmeninio amžiaus tendencijos, be abejonės, daro įtaką ir menui, kuris reaguoja į auditorijos pokyčius. XXI a. jau keliamas klausimas, ar įmanoma konstruoti hibridinį dialogą, kur santykinėmis kategorijomis galima kalbėtis apie menotyrą, naujųjų medijų meną ir konvencionalųjį ar vadinamąjį esminio srauto meną. Visa tai apima ir šiuolaikinį meną bei jo neskaitmeninės raiškos būdus.

Oksfordo mokslininkas Alanas Kirby’is 2006 metais žurnale „Philosophy Now“ iškėlė tezę, kad pseudomodernizmas keičia postmodernizmą, ir vėliau šią tezę išplėtojo, įvesdamas naują terminą – skaitmeninis modernizmas, kuris, jo manymu, daro įtaką visoms meno sritims, tarp jų ir teatrui. Latvijoje teatro teoretikai vis dar teikia pirmenybę Hanso-Thieso Lehmanno 90-ųjų metų pabaigoje iškeltai postdramatinio meno teorijai, kurioje identifikuojami atskiri teksto kūrimo principai, visai kaip skaitmeniniame modernizme. Tačiau, apžvelgiant spektaklių pastatymus Europoje ir Latvijoje, aiškėja, kad skaitmeninimo įtaka teatrinei kalbai yra tokia esminė, jog verta aptarti ją kaip atskirą reiškinį. Be to, reikia pripažinti, kad sąvoka „postdramatinis teatras“ gana laisvai apima įvairius laikotarpius ir visiškai skirtingus vaidybinio meno reiškinius, todėl rasti kokią nors bendrą identifikavimo formą yra sudėtinga.

Norint kalbėti apie skaitmeninį modernizmą teatre, būtina suprasti, ar tikrai skaitmeninimo įtaka turi išskirtinę reikšmę pasakojimui kurti. Pagal Kerni, skaitmeninis modernizmas yra kompiuterių, išmaniųjų telefonų, interaktyviosios televizijos paveiktas vizualumas, perkeltas į kultūrą. Jis iš dalies panašus į postmodernizmą – pavyzdžiui, nelinijinis, nenuoseklus naratyvas, nes kas gi iš pirmo žvilgsnio yra internetas, jei ne Borgeso labirintas? Skaitmeninis modernizmas, kaip ir postmodernizmas, diskutuoja dėl sąvokos „realizmas“. Tačiau Kirby’is skaitmeninimą laiko tendencingu žingsniu solipsistinio subjektyvizmo link, prilygindamas jį autizmui. Postmodernizmas ironiškai nuleidžia aukštąjį iki žemojo, kad išvengtų elitariškumo, o skaitmeninis modernizmas žemąjį iškelia virš aukštojo ir daro tai nuoširdžiai, be ironijos paversdamas žemąjį elitiniu. Skaitmeninis modernizmas yra neginčijamas vartotojiškos visuomenės produktas. Tačiau skaitmeniniam modernizmui būdingas siekis užginčyti pačiam save – tą pačią išmaniąją technologiją įmanoma nukreipti prieš vartotojiškosios visuomenės apraiškas ir dvasinį bukinimą. Atitinkamai technologijų naudojimas teatre gali praversti kreipiantis į „skaitmeninius gimtuosius“ jiems suprantama kalba, tuo pat metu skatinant gilesnę diskusiją esminiais būties klausimais, svarbiais taip pat ir „skaitmeniniams imigrantams“.

Žymos: