Kiekvienas daugiau ar mažiau save su kuo nors tapatina. Keramikoje tapatumas atsiskleidžia labai įvairiai – kai kurie autoriai linkę ieškoti sąryšio, o kiti pasirenka išskirtinę saviraišką. Nesvarbu, kad ir kokie būtų motyvai, neišvengiamai visi patenkame į tam tikrą apibrėžtį, kurią kiti taiko mus identifikuodami. Šios kategorijos formuojasi pačiais įvairiausiais būdais, neatsižvelgiant į tai, ar renkamės būti jų dalimi, ar ne. Netgi tie, kurie teigia tapatybės neturintys, vis dėlto patvirtina esantys kažkieno dalimi (nes „niekas“ iš tiesų yra „kažkas“). Tai vis dažniau pastebime ne tik keramikoje, bet ir kaip kultūrinį reiškinį, išsiplečiantį už rasinės tapatybės, kultūrinės bei geografinės kilmės ir lytiškumo ribų. Plėtojantis šioms naujoms „etikečių klijavimo“ tendencijoms netgi trumparegiškame ir reakcingame keramikos lauke augama ir vyksta poslinkių.

Kaune, Lietuvoje, jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvuojantis Tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas per tą laiką patyrė daugybę pokyčių ir pasikartojimų kalbant tiek apie dalyvius, organizatorius, kuriamus darbus, tiek ir apie erdvę, kurioje susiburiama. Prasidėjęs bendradarbiaujant su vietiniu porceliano fabriku „Jiesia“ (dabar jau bankrutavusiu ir nebeturinčiu sąsajų su renginiu), jis jau kurį laiką vyksta Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Simpoziumui padedamas žmonos, renginio koordinatorės Giedrės Petkevičiūtės, pastaruoju metu vadovauja ilgametis jo dalyvis ir vienas organizatorių, Keramikos katedros vedėjas Remigijus Sederevičius. Kad pagelbėtų nustatant ateinančių simpoziumų kryptį ir tikslus, šiemet taip pat buvo pakviesti Māris Grosbahas, menininkas, lektorius, ROJA ART LAB rezidencijos sumanytojas, kuratorius ir organizatorius, bei viena jos įkūrėjų – menininkė, VDA meno doktorantė Ieva Bertašiūtė-Grosbaha.

Tradiciškai tokio pobūdžio susibūrimuose menininkai porai savaičių susirenka kurti neįprastoje aplinkoje drauge su kitais dalyviais. Kai kurie ieško įkvėpimo naujiems darbams, tačiau dauguma vis tik renkasi saugų kelią – pasilieka prie jiems įprastų medžiagų, technologijų ir sprendimų. Kritiškai žiūriu į šį reiškinį, tačiau įžvelgiu ir pozityvų aspektą – kūrėjai čia turi galimybę stebėti skirtingus kolegų priėjimus prie medžiagų, techninius sprendimus. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad tai – tik dirbtuvės, kuriose visi yra dalyviai. Tiesą sakant, galima tvirtinti, kad vienas svarbiausių uždavinių panašių renginių organizatoriams turėtų būti autorių, atliepiančių simpoziumo idėją, atranka. Ji paprastai labai panaši į parodos dalyvių atranką: vertinama paraiška su kūrinio pasiūlymu tikintis, kad menininkas sukurs būtent pristatytąjį arba labai panašų į jį darbą. Kitas variantas – kviestiniai autoriai, atrenkami atsižvelgiant į ankstesnius darbus ir dažniausiai taip pat turint tam tikrų lūkesčių. Kyla problema – iš kūrėjų tikimasi konkrečių veiksmų ir rezultatų, apribojant galimybę laisvai reaguoti į naują aplinką dar prieš į ją patenkant. Daugeliui potencialių dalyvių šis suvaržymas nesukelia didesnių problemų, nes jie linkę tiek fiziškai, tiek konceptualiai laikytis savo jau praminto tako. Tačiau atsiranda ir tokių, kuriuos stipriai apriboja net renginio pavadinimas, atimdamas daugybę galimybių, būtinų menininkams. Kaune simpoziumo organizatoriai į šias grėsmes reaguoja jautriai – išlaikydami gyvas kaulinio porceliano tradicijas jie taip pat gilinasi į šiuolaikiškumo, materialumo ir geografinės istorijos klausimus, ieško sąlyčio taškų.