fbpx

Takios tapatybės ir „Youtube“ estetika Berlyno kino festivalyje

Vladas Rožėnas

Į Vokietiją atvykęs pabėgėlis Francas persikrikštija į Franzą. Subtilus skirtumas, tačiau esminis – juk jis turi prisitaikyti prie naujos visuomenės, prie savitos jos logikos ir jai naujai nulipdyti visą savo tapatybę. Įskaitant vardą. Turbūt nesunku nuspėti, kuo šis mėginimas baigiasi – nei vardas, nei žmogus neišverčiami į kitą kalbą, neprarandant dalies esminių jų savybių.

Berlynalė, kaip ir bet koks tokio dydžio kultūrinis renginys, pusiau sąmoningai, pusiau netyčiomis užčiuopia tai, kas kuriančiai visuomenei svarbiausia. Jei filme atsikartoja tas pats savaime, rodos, beprasmis motyvas, vadinasi, jis tikrai ne beprasmis. Taip pat ir kine apskritai – jei kasdien filmuose pastebi analogiškas temas bei panašius probleminius klausimus, vadinasi, jie turi reikšti kažkokį neišspręstą visuomenės skaudulį, kurį kino kūrėjai imasi gydyti. Visai nesvarbu, ar matydami tik savyje, ar visur aplink.

Šiemet Berlyne bene akivaizdžiausiai į akis krito tapatybės tema ir klausimas, kas nutinka iškeitus vieną jų į kitą, naują. Kultūros filosofijoje, kalbančioje apie mūsų prisiimamus socialinius vaidmenis, ypatingas dėmesys nuolat skiriamas tokiai tarpinei būsenai, kai su vienu vaidmenimi jau atsisveikini, bet kito dar visiškai neperėmei. O kur filosofija gali svarstyti abstrakčiai, ten įsikišęs menas rodo konkrečiai.

Režisierius Burhanas Qurbanis filme „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (Berlin Alexanderplatz, 2020), iš kurio paimtas pirmosios pastraipos pavyzdys, tapatybės klausimus nagrinėja juos susiedamas su imigracijos bei pabėgėlių integracijos procesais. Ir specialiai tai daro istoriniame kontekste, šiems laikams pritaikydamas to paties pavadinimo Alfredo Döblino romano siužetą.

Francą / Franzą (akt. Welketas Bungué) nelegaliai atvykus į Europą pasitinka skurdas ir beviltišką imigrantų padėtį išnaudoti pasiryžę darbdaviai. Paragintas vietinio nusikaltėlio Reinholdo (akt. Albrechtas Schuchas), jis įsitraukia į prekybą narkotikais – jei jau bet koks atvykėliui prieinamas darbas nelegalus, kodėl nepabandžius to, kur bent jau mokama sočiai? Na, o toliau viskas klostosi taip, kaip būna gangsterių filmuose: plėšiami bankai, konkuruojama dėl moterų, konsoliduojama galia. Nieko pernelyg įdomaus.

Bene vienintelis smagus naujo „Berlyno. Aleksandro aikštės“ perinterpretavimo aspektas – veikėjo noras įsilieti į vietinę kultūrą. Praturtėjęs bei pakilęs „pareigose“, jis grįžta į imigrantų perpildytus daugiabučius ir bando jų gyventojus įtikinti, kad Vokietijoje ne šiaip prasimušė – Franzas dabar ir yra pati Vokietija: juk čia dirba, turi šios šalies pasą, kartu su mergina laukiasi būsimo Vokietijos piliečio ir, kaip minėta, net vardą jau spėjo pasikeisti. Šia fraze jis suponuoja savotišką pačios valstybės supratimą – Vokietijos ne kaip uždarų sienų, o kaip atviro kultūrinio lauko.

Plačiomis akimis žiūrintys atvykėliai iš Afrikos juo patiki ir sutinka tapti Franzo bei Reinholdo pėstininkais. Bet pats Reinholdas, vokiškas nuo vardo iki vešlių ūsų, jiems likus vieniems iš savo partnerio tik pasijuokia – negi šis tikrai tiki tapęs Vokietija?!

Vietinis imigrantą visas tris filmo valandas viena ranka traukia, kita atstumia. Viena vertus, Reinholdas negaili Franzui nieko, kas jų pasaulyje turi vertę – nei pinigų, nei moterų, nei galios. Bet kai, pavyzdžiui, jiedu eina į kostiumų vakarėlį, vokietis parenka akivaizdžiai rasistinius beždžionės ir medžiotojo apdarus (spėkite, kuriam kuris).

Pasikeičia paties protagonisto reakcija – pradžioje neleidęs niekam į akis savęs vadinti beždžione, antrojoje filmo pusėje siekdamas išvengti konfliktų Franzas apsimeta rasizmo nebepastebintis. Ir visgi principas, neleidžiantis Franzui nebyliai priimti niekinimo, buvo tarsi paskutinis jo ligšiolinės asmenybės bastionas – žmogus, nenorėjęs daryti nieko nusikalstamo ar skriausti kitus, dabar yra narkotikų baronas, mielai grasinantis net tiesioginiams vadovams. Kiek, jei dar kiek nors, beliko Franco Franze?

Dėl to taip kvailai atrodo B. Qurbanio parinkta filmo pabaiga, kurioje visgi leidžiama nuspėti, kad net jei pats veikėjas niekada nepritapo, viltis Vokietijoje susikurti „normalų“ gyvenimą išlieka; išėjusį iš kalėjimo Franzą pasitinka stebuklingai jo sukeltus pavojus išgyvenusi dukra. Kaip ir techninė „Berlyno“ pusė, sprendimas, regis, nemotyvuotas ir nepagrįstas.

Iš dalies šis epas atrodo užsisklendęs pačiame kino lauke. Kai vieno vakarėlių metu kamera ima suktis aplink Franzą, Reinholdą ir jų meilužes, tai daroma tik todėl, kad paprastai kino vakarėliuose kameros sukasi. Ką tokia estetika prideda šio filmo turiniui? Nieko. Per parką eidamas Franzas surinkinėja prekeivių pinigus, o tai pabrėžiama sustabdytais perdavimo akimirkos kadrais. Stilinga. Bet kas iš to? Šios priemonės tėra tuščiavidurė kartotė, kuri kaip gaivus gėrimas leidžia lengviau nuryti prėską maisto kąsnį.

Situacija analogiška ir kalbant apie tapatybės paieškas – kam kurti klasikinį romaną perinterpretuojantį filmą apie kitos religijos, tautybės ir mąstymo žmogaus adaptaciją Europoje, jei vienintelė jo išvada galiausiai apsiriboja buku tikėjimu, kad vis tiek viskas kažkaip bus gerai? Net jei gyvenimas sugrius, vis tiek jame pasitaiko gražių momentų, laukia nauja diena ir t. t.

Sandros Wollner „Iššūkis gimstant“ (The Trouble with Being Born, 2020) šiuolaikiškos tapatybės ieško drąsiau ir neabejotinai yra įdomesnis kaip autorinio kino pavyzdys, tikiuosi, pasieksiantis Lietuvos ekranus. Džeimė Eli (akt. Lena Watson) – dešimties metų mergaitė, kuri iš tiesų nei dešimties, nei mergaitė, o nuo tikro žmogaus beveik neatskiriamas androidas.

Savo dienas ji leidžia plaukiodama baseine ir šnekučiuodamasi su Tėveliu vadinamu vyru. Šis akivaizdžiai myli Eli, tačiau kiek kitaip, nei atrodytų iš pradžių – apkabinimai truputį per ilgi, lytėjimas – kiek per švelnus. O ir Eli, rodos, užprogramuota ne visai kaip dukra, o daugiau kaip jauna, atsidavusi meilužė. „Mamytė neleistų“, – sako pasakotoja virtusi androidė, tačiau nesunku perprasti, jog pati ji už žodžių esančios prasmės nepermato; Eli mintyse mamytė yra tik numanoma ir draudžia tik plaukioti baseine. Kad neleistini tokie santykiai su tėvu, Eli net nešauna į galvą. Nes ji užprogramuota taip, jog šauti tiesiog negali.

Pavienėmis, nuolat pasikartojančiomis frazėmis androidė imituoja tikrąją Eli, dingusią prieš dešimtmetį. Apie dingimo priežastis galima tik spėlioti, tačiau šiokias tokias užuominas pasiūlo pats antrosios Eli atsiradimo faktas – ji geba suteikti savo „tėčiui“ vaikišką meilę ir kadaise skambėjusių sentimentalių frazių pakartojimus, bet kartu ir seksualinį malonumą, kuris su tikrąja dukra negalėjo būti patenkintas.

2020-03-22
Tags: