Thomaso Nasto piešinys 1863 m. sausio 3 d. „Harper’s Weekly“ viršelyje – vienas pirmųjų Santa Klauso atvaizdų. Publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Gerda Pilipaitytė

Taip, Virdžinija, Kalėdų Senelis tikrai yra

Žmogaus protas niekada nepajėgs aprėpti begalybės ar iš tikro suprasti meilės.

Iš filmo „Amžinos meilės laiškai“ (La corrispondenza, 2016, rež. Giuseppe’ė Tornatore’ė)

Kažkada seniai seniai buvo tokie laikai, kai neegzistavo televizija, jau nekalbant apie internetą. Tada informaciją bei pramogą siūlė popierius ir tai, kas ant jo užrašyta ar nupiešta. Tais laikais spauda nemažai prisidėdavo prie žmonių mąstymo formavimosi, net diktuodavo tam tikras kasdienines ar šventines tendencijas. Kad ir Kalėdų. Čia sužinosite vieną kalėdinę amerikiečių spaudos istoriją apie mažą aštuonmetę mergaitę, paprasčiausiai norėjusią kai ką išsiaiškinti… Bet pirma – apie Thomą Nastą. Jį ir leidinius, raginusius ne tik skaityti, bet ir rašyti.

Spauda ir kalėdinis paštas

Karikatūristas Th. Nastas XIX a. pab. Niujorke leistame literatūros ir politikos žurnale „Harper’s Weekly“ publikuodavo savo darbus, kuriuose gruodžio mėnesį atsidurdavo pats Kalėdų Senelis. Jie ne tik padėjo suformuoti minėto personažo įvaizdį, išlikusį iki pat šių dienų, tačiau taip pat paragino rašyti šventinius laiškus, nes vaizduodavo prie jais nukrauto stalo sėdintį ir bandantį visa tai perskaityti Kalėdų Senelį arba žmones, Kalėdų laikotarpiu siunčiančius laiškus. Žurnalas turėjo plačią auditoriją, todėl šie vaizdai, eidami iš rankų į rankas, greitai išplito ir tapo vienomis populiariausių publikacijų XIX a. Viename iš 1871 m. gruodžio „Harper’s Weekly“ numerių pasirodžius Th. Nasto iliustracijai, kurioje – korespondencijos šūsnyje skendintis Kalėdų Senelis, į paštą pradėjo tiesiog plūsti žmonių laiškai. Žinoma, dauguma jų buvo skirti šiam raudonskruosčiui geradėjui, tik iš pradžių rašydavo ne tik mažieji, bet ir tėvai, pasakodami jam apie savo atžalų poelgius, kad būtų galima juos priskirti prie „gerų“ arba „išdykusių“ vaikų. Tikslas paprastas – taip jaunėlius sudrausminti ir parodyti, jog kalba rimtai. Taip rimtai, kad net gali apie tai informuoti Kalėdų Senelį.

Vėliau patys periodiniai leidiniai pradėjo raginti vaikus prieš Kalėdas rašyti jiems laiškus. 1901 m. laikraštis „Monroe City Democrat“ Misūryje už geriausią jų net pasiūlė apdovanojimą. Jo pavyzdžiu jau gerokai vėliau pasekė ir Oklahomos dienraštis „Daily Ardmoreite“, 1922 m. išradingiausiems skaitytojų laiškams skyręs tris prizines vietas. Nugalėtojų tekstai būdavo publikuojami leidinyje, dažnai pridedant vaikų asmeninę informaciją ir net adresus, kas dabar atrodo sunkiai įsivaizduojama. Ir ačiū Dievui.

Taigi, akivaizdu, kad spauda, laiškai ir Kalėdų Senelis susiję. Ir tai tik pora pavyzdžių, įrodančių, kaip periodiniai leidiniai paveikdavo skaitytojus bei palaikydavo jų dvasią per didžiąsias metų šventes. Tačiau tarp gausybės laiškų, skirtų Kalėdų Seneliui, išsiskiria vienas… apie Kalėdų Senelį. Gal kas šią istoriją jau esate girdėję, o jei ne – tai buvo laiškelis, išspausdintas 1897 m. Niujorko dienraštyje „The Sun“ . Skambėjo jis maždaug taip:

„Mielas redaktoriau,

man aštuoni metai. Kai kurie mano draugai sako, kad Kalėdų Senelio nėra. Bet tėvelis sakė, jei „The Sun“ parašys, kad yra, vadinasi yra. Prašau, pasakyk man tiesą – ar Kalėdų Senelis iš tikrųjų yra?

Virdžinija O’Hanlon (Virginia O’Hanlon)

115 Vakarų devyniasdešimt penktoji gatvė“

Kaip galima suprasti, tą patį klausimą Virdžinija anksčiau uždavė savo tėvui dr. Philipui O’Hanlonui, koronerio pavaduotojui bei teismo medicinos ekspertui. Klausimas atrodė gan sudėtingas, todėl šis pasiūlė, jog paskutinį žodį turėtų tarti „The Sun“. Tai buvo 1897 m. vasara, o iškart po savo gimtadienio liepos 20-ąją Virdžinija išsiuntė laišką minėtam leidiniui. Patarimas pasiteirauti dienraščio buvo išradingas ir gudrus, leidęs tėvui laimėti šiek tiek laiko savam paaiškinimui sukurpti (arba perleisti atsakomybę kitiems). Ir nors dr. Ph. O’Hanlonas galbūt tiesiog norėjo išsisukti nuo atsakymo, tačiau tiesa ta, kad, visai to nesitikėdamas, jis suteikė vienam iš laikraščio redaktorių progą atkreipti visų dėmesį į gana įprastą klausimą bei kartu atskleisti savo filosofinį požiūrį į jį.

„The Sun“ į laišką atsakė klausimų-atsakymų skiltyje, 1897 m. rugsėjo 21-osios numeryje. Tekstas nebuvo kaip nors ypatingai išskirtas, dalinosi tuo pačiu puslapiu kartu su pasvarstymais apie politiką, visuomenines problemas ar net pastebėjimu apie tuo metu išrastą naujo modelio dviratį. Po antrašte „Ar yra Kalėdų Senelis?“ redaktorius paliko komentarą, jog džiaugiasi galėdamas atsakyti į šį klausimą bei tuo, kad tarp dienraščio draugų yra tokių atsidavusių skaitytojų kaip jo autorė. Pats redakcijos atsakymas buvo toks:

„Virdžinija, tavo mažieji draugai klysta. Juos tiesiog paveikė šių skeptiškų laikų skepticizmas. Jie tiki nebent tuo, ką mato. Galvoja, jog negali būti to, kas atrodo nesuvokiama jų mažoms galvelėms. Visi protai, Virdžinija, nesvarbu, suaugusiųjų ar vaikų, yra nedideli. Šioje milžiniškoje visatoje žmogus tėra menkas vabaliukas, skruzdė, jei lyginsime jo intelektą su neaprėpiamu pasauliu aplinkui ir matuosime pagal gebėjimą įsisavinti visą tiesą ir žinias.
Taip, Virdžinija, Kalėdų Senelis tikrai yra. Jis egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir meilė, kilnumas ar atsidavimas, jauti, kad jie tave supa bei suteikia gyvenimui grožio ir džiaugsmo. Ak, koks niūrus būtų pasaulis, jeigu jame nebūtų Kalėdų Senelio! Jis būtų toks pats niūrus, kaip ir jame nebelikus Virdžinijų. Jame nebeliktų vaikiškai tyro tikėjimo, poezijos, romantikos, darančių buvimą čia visai maloniu. Nebeturėtume kuo džiaugtis, išskyrus tai, ką patiriame juslėmis. Ta šviesa, kuria vaikystė pripildo pasaulį, išnyktų.
Netikėti Kalėdų Seneliu! Tai gal dar netikėkite ir fėjomis! Galėtum paprašyti savo tėvelio, kad pasamdytų vyrus ir lieptų jiems Kalėdų išvakarėse stebėti visus kaminus, o pamačius Kalėdų Senelį kuriuo nors leidžiantis – sugauti. Bet jei šie jo net nepastebėtų, ką tai įrodytų? Niekas nemato Kalėdų Senelio, bet tai nereiškia, jog jis neegzistuoja. Patys tikriausi dalykai pasaulyje yra tie, kurių nemato nei vaikai, nei suaugusieji. Ar kada regėjai fėjas šokant pievoje? Žinoma, kad ne, bet tai ne įrodymas, jog jų ten nėra. Niekas negali suvokti ar įsivaizduoti visų nematytų ir nematomų stebuklų šiame pasaulyje.
Tu gali perlaužti pusiau kūdikio barškutį, kad išsiaiškintum, kas viduje sukelia garsą, bet neregimą pasaulį dengia skraistė, kurios nei pats stipriausias vyras, nei visų stipriausių kada nors gyvenusių vyrų jėga kartu sudėjus neįstengtų perplėšti. Tik tikėjimas, vaizduotė, poezija ir romantika geba praskleisti šią uždangą, pažvelgti bei pamatyti tą dievišką grožį, tą didybę už jos. Ar visa tai tikra? Ak, Virdžinija, visame šiame pasaulyje nėra nieko tikresnio ir patvaresnio.
Nėra Kalėdų Senelio?! Ačiū Dievui, jis gyvena ir gyvens amžinai! Po tūkstančio metų nuo dabar, Virdžinija, ne – po dešimtkart dešimt tūkstančių metų nuo dabar jis ir toliau džiugins vaikų širdis.“