Kažkada, dar iki Nepriklausomybės atgavimo, Kaune egzistavo daug įdomių pogrindinių veiklų. Ne, neaptarinėsiu virtuvių ir jose verkiančių arba smigusių vyrų, kai vienintelė išeitis iš padėties (geležinės uždangos, draudimų, sekimų etc.) buvo dvasios (spiritus) išlaisvinimas spiritu. Ir visų tų vinilų vakarėlių, etnografinės ir žaliosios veiklos, bažnyčių požemių ar mašinėle perrašytų knygų, kurių nieku gyvu nebūtum radęs knygynuose. Lapkritis iš atminties išviliojo epizodus, kai būrelis entuziastų, vedamų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko, kūrė savąjį mitą apie unikalią, stebuklingą, užkoduotą baltiškąją sąmonę, glūdinčią pasąmonėje, ir apie tai, kad mums tereikia atrakinti tas paslaptis ir tapti bemaž šventaisiais, galinčiais sujungti pagonybę ir krikščionybę, nes abiejų pamatas yra sacrum, o ne profanum.

Tada buvo labai svarbu pajusti, kad esame išskirtiniai. Kad esame geri, dori, sąžiningi, moralūs, etiški, giliamintiški, gelmiški ar kokie ten dar begaliniai ypatingi. Dabar tai prisiminę šypsomės – visas hiperbolizavimas ir noras reabilituoti save nuolatinio menkinimo, pašiepimo, gniuždymo, provokavimo aplinkoje švietė patoso lempomis. Sekmadieninė mokykla, kurią inicijavo minėti vyrai, ugdė ne tik orumą ir pasididžiavimą, bet ir kėlė daug klausimų. Pavyzdžiui, apie mūsų kalbos archajiškumą, jos „slėpinius“. O veidrodinio principo taikymas priversdavo žiopčioti lyg žuvis, išgriebtas iš gilių užmaršties vandenų. Mirti – rimti, migti – gimti, tyras – rytas ir panašūs aiškinimai, besisukantys rėdos rato mandaloje, virsdavo užburiančiu, magišku ritualu, į kurį tuo metu tikėti buvo gera ir būtina. Nes tikėjimas gydo žaizdas, trūkumus, pakylėja, suteikia jėgų, ryžto. Kitaip tariant, tikintis žmogus pilnas optimizmo, skatinančio kurti pozityvią aplinką.

Kelis dešimtmečius Izraelyje gyvenusios, bet ir vėl į savo gimtąjį miestą grįžusios kaunietės Bellos Shirin gyvenimo istorija, kuria ji dabar dalijasi su visa lokalia ir globalia Lietuva, yra nuostabi ne tragizmu, o jo įveikimu. Pokalbiais, darbais, žodžiais, sudėtais į pjesę „Shalom, Bellissima!“, ši moteris veikia mus visus, leisdama pajusti nuostabiąsias humanizmo idėjas (kurias šiais metais prisimena ir reformacijos nuopelnus minintys tautiečiai). Bellos kvietimas mylėti žmogų, pamiršti nuoskaudas ir prisiminti, kas gera, kas mums teikia džiaugsmo, atgaivina pasididžiavimą ir orumą, atrodytų, nugrotas ir banalokas reikalas, jei ne turinio esmė. Apie susitaikymą, būrimąsi, grįžimą į savo žemę kalba žmogus, išgyvenęs visas įmanomas traumas dėl karo, dėl politikos, dėl egzodo, dėl pažiūrų, dėl tradicijų, dėl santuokos, dėl netekčių… Bet jokios juodumos, jokių priekaištų, kaltinimų, liūdesio ir ašarų, jokio nuovargio ir negaliu. Tik tikėjimas žmogumi, jo prigimtiniu sacrum, esančiu kiekviename, tik raginimas patikėti savimi – mylinčiu, geru, doru, atjaučiančiu, padedančiu, įsipareigojusiu, galinčiu, gyvenančiu prasmingai dėl artimo, kaimyno, bendruomenės, miesto, šalies. Be jokių fejerverkų, skandalų, baksnojimų, išmetinėjimų. Tyliai ir kryptingai apie žmogiškumo esmę – tikėjimą, kūrybą ir… Dekalogą. Visais laikais, visokiomis sąlygomis, keisčiausiose mokyklose, stogą raunančiose idėjose, neįtikinamiausiose istorijose yra svarbu šveisti puodus, nes po suodžiais yra sidabras. Tikrai yra.