fbpx

Sveiki atvykę į avangardo duobę

Jolanta Miškinytė

Pavadinti Krokuvą viena didele kavine buvo taikli kažkieno mintis. Visais laikais šio miesto kultūros elitas tapatino save su tam tikromis vietomis, kuriose būrėsi į kūrybines draugijas, gaudė naujausias idėjas, ieškojo įkvėpimo ir pripažinimo. Didžiausi meno autoritetai ten turėjo savo stalelius, kurių eiliniams mirtingiesiems buvo nevalia užimti. Tad nieko keisto, kad dažnas iš labai tarp krokuviečių populiarių kultūrinės tematikos pasivaikščiojimų su šio miesto gidais baigiasi vienoje ar kitoje kavinėje.

Sykį leidausi į tokią ekskursiją su įspūdingos apimties enciklopedinio leidinio „Literatūrinis Krokuvos gyvenimas“ autoriumi dr. Jaceku Olczyku. Jo parengtas maršrutas supažindino ne tik su kitados svarbiomis redakcijomis, leidyklomis, asmeniniais literatų būstais, bet ir su jų mėgtomis kavinėmis. Dažna šių kultūrinių Krokuvos užeigų veikia ir šiandien, skaičiuodama jau po antrą šimtą metų. Pavyzdžiui, dekadentiškoji „Jama Michalika“. Tai nėra seniausia iki mūsų laikų išlikusi Krokuvos kavinė, tačiau ji išties išskirtinė. Pirma, tai modernizmo judėjimo „Jaunoji Lenkija“ būstinė. Antra, čia gimė pirmasis lenkiškas kabaretas – iki šiol Lenkijoje fenomenaliai populiarus scenos žanras. Šioje kavinėje aptinkamas ir lietuviškas pėdsakas, bet apie tai vėliau.

„Jama Michalika“ – it laiko mašina, akimirksniu nukelianti į XIX a. pab.–XX a. pr. prieblandos atmosferą, persmelktą artėjančios katastrofos, Vakarų civilizacijos saulėlydžio ir kultūros mirties nuojauta, majestotiškai įkūnyta tamsiame, to meto reliktais perkrautame interjere su impozantiškais veidrodžiais, sostus primenančiais krėslais, secesiniais vitražais, garsių kavinės lankytojų piešiniais bei karikatūromis, kitados itin populiarios „šopkos“ – lenkų liaudies teatro – lėlėmis. Šiandien legendinės kavinės tikrai nepavadinsi apgulta lankytojų, tačiau jai, kaip kokiam senam išminčiui, atrodo, populiarumas nelabai berūpi. Dažniausiai po jos sales tyliai, su pagarbia išraiška veide žioplinėja turistai arba užsuka senosios miesto inteligentijos atstovai. Šis „meno menui“ muziejus yra gera vieta atsipūsti nuo mūsų laikmečio tempo, prisiminti bendravimą pusbalsiu, pasimėgauti šviežutėliu kokosiniu pyragu ir pasijusti šiek tiek patetiškai.

„Jama Michalika“ legenda prasidėjo 1895 m., kai į Krokuvą iš Lvovo atvyko Apolinary Janas Michalikas. Jis išsinuomojo patalpas Florianskos gatvėje ir atidarė „Lvovo cukrainę“. Taigi galiausiai nenuvylė savo tėvo, stambaus žemvaldžio, kuris, supykęs dėl prastų sūnaus pažymių, atidavė jį į kitokius mokslus pas Lvovo konditerį A. Biernacki’į. Pataikė tiesiai į dešimtuką – jaunuolis pasirodė besąs sumanus ir išradingas. Jau pačioje verslo Krokuvoje pradžioje J. Michalikas supykdė vietos konditerių klaną, pavadindamas savo pyragaičius Mickiewicziaus, Paderewski’o, Chopino ir pan. vardais. Negana to, ėmė juos reklamuoti spaudoje, o tai, vietinių desertų gamybos įžymybių akimis, buvo pasibaisėtina garbingojo amato profanacija. Tačiau, nepaisant tokios pasišiaušusių konkurentų reakcijos, kavinė netruko tapti populiari – ne tik dėl burnoje tirpstančių saldumynų, bet ir dėl itin patogios padėties. Netoliese veikė Jogailaičių universitetas ir Dailės akademija, tad studentai ir dėstytojai įprato užsukti į šią kavinę pietų ar vakarienės. Iš pradžių tai tebuvo viena nedidelė salė. Kadangi ji neturėjo nė vieno lango, lankytojai ir praminė šią vietą „Jama Michalika“, t. y. „Michaliko duobė“. Paskui dailininkus kelią į „duobę“ atrado aktoriai, rašytojai, žurnalistai.

J. Michalikas netruko susigaudyti, kad žinomus svečius verta išskirtinai „pamylėti“, nes jie pritraukia naujus klientų pulkus. Staleliui, prie kurio įprato sėdėti bene ryškiausia „Jaunosios Lenkijos“ žvaigždė, dailininkas, dramaturgas Stanisławas Wyspiański’s, buvo paskirtas specialus padavėjas. Jis turėjo ne tik mikliai aptarnauti menininką ir jo kompanionus, bet ir prižiūrėti, kad ten niekada netrūktų balto popieriaus bei anglies škicavimui.

Deja, kavinės savininkas apie meną neturėjo žalio supratimo, todėl jam netoptelėjo mintis panaudoti kūrybinius savo klientų polėkius verslo labui. Kai S. Wyspiański’s sykį pasiūlė per naktį ištapyti visas salės sienas, J. Michalikas ryžtingai pasipriešino: „Tapyta cukrainė? Kaip tai atrodys, visi iš manęs juoksis!“

Rašytoja, aktorė Gabriela Zapolska nebuvo mylima kritikų, ypač konservatyviųjų. Vienas iš „Jaunosios Lenkijos“ menininkų Antonis Waśkowski’s pasakojo, kaip kartą po repeticijos J. Słowacki’o dramos teatre kartu su rašytoja leidosi pasivaišinti „Jama Michalika“ gardumynais. Ši pakeliui dar užsukusi į vaistinę. Kavinėje jiems atnešė tradicinę pintinėlę su pyragaičiais, puoštais karamelizuotais vaisiais bei uogiene. G. Zapolska išsitraukė iš rankinės ką tik nusipirktų ricinos aliejaus kapsulių ir prikaišiojo jų į uogienę su šypsena: „Teatro kritikams, kurie čia kasdien buvoja.“

Dešimtaisiais kavinės gyvavimo metais jaunas talentingas dailininkas Stanisławas Kuczborski’s ir teisininkas Edwardas Żeleński’s sumanė čia kartą per savaitę rodyti satyrinę programą. Prie dueto prisidėjo ką tik iš Paryžiaus parvykęs rašytojas Janas Kisielewski’s. Stigo būsimo kabareto pavadinimo, tačiau jis atsirado, kai išeidami iš kavinės organizacinio komiteto nariai pamatė mažam berniukui iš rankų išsprūdusį žalios spalvos balioną ir sureagavo choru: „Žaliasis balionėlis, žaliasis balionėlis.“ Taip ir atsirado pirmasis literatūrinis Lenkijos kabaretas „Žaliasis balionėlis“. Tokį balionėlį kiekvienas programos žiūrovas privalėdavo už kelis centus nusipirkti prie įėjimo.

Pirmasis kabareto vakaras įvyko 1905 m. spalio 7 d. Amžininkų pasakojimu, tai buvo visiška konferansjė amplua pasirodžiusio rašytojo J. Kisielewski’o improvizacija „sočių buržujų“ tema. Improvizacija tapo kabareto tradicija, visos programos buvo premjerinės, vienintelės ir nekartojamos. Svarbiausia kabareto užduotimi laikyta pramoga, parodijuojant niekingus filisterius, miesčioniškas jų vertybes ir gyvenimo būdą. Netrukus programą imta įvairinti „šopka“ – satyriniu lėlių kabaretu. W. Noskowski’s rašė dainų tekstus ir muziką, T. Trzciński’s parodijavo Krokuvos garsenybes bene trisdešimčia balsų, L. Pugetas gamino svarbias miesto asmenybes primenančias lėles.

Kaip vėliau prisiminė vienas iš kabareto kūrėjų Tadeuszas Boy-Żeleński’s, „Žaliasis balionėlis“ veikė kaip menininkų klubas. Jo programa prasidėdavo po vidurnakčio, kai į „Jama Michalika“ po spektaklio teatre sugužėdavo žiūrovai. Čia nebuvo uždangos, o sceną atstojo nedidelis podiumas prie pat pianino. Pasisakyti nuo estrados galėjo kas tik užsimanęs, tačiau kiekvienas turėjo būti pasiruošęs ir sulaukti satyrinės strėlės savo adresu, jei tik buvo susijęs su kokia nors kabareto dėmesio sulaukusia Krokuvos aktualija.

2019-02-21