Pirmosios lietuvių dainų šventės pirmosios dienos vaizdai. Chorams diriguoja Juozas Naujalis. 1924 m. rugpjūčio 22 d. Iš Kauno rajono muziejaus archyvo
DOROTĖJA UŽDAVINYTĖ

Svajonės prie Nevėžio

KOMPOZITORIAUS JUOZO NAUJALIO (1869–1934) JUBILIEJINIŲ METŲ DOVANOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ PILYJE

Iki šiol nematyti J. Naujalio daiktai

Žmogaus įvaizdį formuoja maži dalykai – kostiumas, vizitai pas kirpėją, išradingai panaudojamas kosmetinės turinys. Specialistų nuomone, joks stilius negali atspindėti visko, kuo esame, todėl gerai, kad dauguma mūsų turime gebėjimą transformuoti šį fenomeną į konkrečiomis aplinkybėmis parankiausią variantą. Laimingieji, perpratę įvaizdžio kūrimo paslaptis, keičia jį lyg kojines, su džiaugsmu atmindami, jog skylės jose ar netesėti pažadai tikrai ne visuomet geram įspūdžiui kenkia. Tai suteikia įdomumo – tinka ir tuo atveju, jei intelektualas nori įkūnyti vakarėlių liūtą arba imtis bohemiško menininko vaidmens.

XX a. pradžios lietuvio įvaizdis tarptautinėje arenoje, švelniai tariant, buvo nekoks: apšepęs, vyžotas, agresyviai išsivėpęs grobuonis, lenkų karikatūrose valantis batus rusui ar vokiečiui. Tokioje terpėje, pilko Šiaudinės kaimo (dab. Raudondvaris) pakrašty, 1869 m. gimė ir užaugo Juozas Naujalis – būsimasis vargonininkas, kompozitorius bei visuomenės veikėjas, kokybiškai papildęs svetimtaučių paletės spalvas ir jų tapomo lietuvio atvaizdą padaręs kur kas patrauklesnį. Tai įvairių kultūrinių veiklų pionierius, kurio dėka visuomenė tobulėjo, o Lietuvos kaip modernios europietiškos valstybės formavimosi bei integracijos procesai vyko sparčiau.

To meto Lietuvos provincijai būdingos charakteristikos – absoliutaus muzikinio neraštingumo – likvidavimas ir naujų profesionalių muzikos mokymo formų pritaikymas mieste J. Naujaliui pelnė iki šiol neblėstančią šlovę ir pripažinimą. Netgi praėjus 150-čiai metų nuo jo gimimo, 2019-aisiais minint LR Seimo paskelbtuosius Juozo Naujalio jubiliejinius metus, kompozitoriaus gimtinėje netrūko koncertų ir renginių, o adresu Pilies takas 1, Raudondvaris, Lietuva gausiai plūdo įvairių formų dėžutės bei siuntiniai. Į čia esantį Kauno rajono muziejų atkeliavo dar daugiau J. Naujalio daiktų, ir atrodo, kad didysis vargonininkas išties neblogai „įsikūrė“ buvusioje grafų Tiškevičių rezidencijoje, Raudondvario pilyje.

Kauno rajono muziejuje vakarienei jau galima dengti stalą. Yra ne tik arbatos servizas, bet ir autentiškas sriubos dubuo su dangčiu. Salotinė, lėkštelės užkandžiams ir bent dviejų rūšių lėkštės, skirtos karštiems patiekalams. Taip pat specialūs indai, iš kurių jubiliatas, galima manyti, kadaise tikrai ragavo silkės su grybais – jis juk mėgo grybauti. Nuostabu! Praplėšus šventinį popierių, geradarių dovanas smagu patyrinėti iš arčiau – ar šie keli daiktai į turtingą patriarcho asmenybę padės pažvelgti naujai? Daugiabriauniams deimantams būdingas įvairių vaivorykštės spalvų spektras, o J. Naujalio biografų kūrinys – rimto, darbštaus ir tobulo Tėvynės patrioto įvaizdis, – veikiausiai, gali būti papildytas. Leiskimės į nuotykį ir galbūt nustebsime, tarp gėlėto popieriaus skiaučių aptikę šiek tiek rausvos romantikos, raudonos aistros, šviesiai žalio, salotinio nerūpestingumo. Nustosime šį kūrėją vertinti vienpusiškai. Naujieji eksponatai, nors ir skaičiuojantys daugybę metų, dvelkia šviežumu: žvelgiant į juos senovę menančių raudonų plytų fone iškyla kiek kitokia nei ligi šiol ir labai įdomi 1869 m. balandžio 9 d., penktadienį, grafų Tiškevičių lėšomis išlaikomoje Raudondvario špitolėje, prie kapinių, 16 asmenų šeimoje gimusio J. Naujalio gyvenimo vizija, kurią muziejaus svečiai turi galimybę išvysti savo akimis.

Sukūrė svajonių namus

Senosios Raudondvario Viešpaties Jėzaus Kristaus Dangun žengimo bažnyčios vargonininko Kazimiero Stankevičiaus mokinys buvo uolus. Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) geradarystė 1889 m. J. Naujaliui leido įgyti Varšuvos muzikos instituto diplomą su pagyrimu, tačiau jaunuolis nepanoro tarnauti savo mecenatui ir kurį laiką dirbo Vabalninke, vėliau – Rietave, galiausiai apsistojo Kaune. „Senis vargonininkas“ – tik taip save titulavo nedideliame mediniame namelyje katedros pašonėje, vėliau – jau mūriniame name Vilniaus g. 22 su šeima įsikūręs idealistas – pirmasis lietuvių muzikos profesorius, 1924 m. vykusios pirmosios lietuvių dainų šventės „Dainų dienos“ organizatorius ir vyriausiasis dirigentas, pirmojo privataus lietuviško knygyno Kaune (Rotušės a. 27, dabar viešasis tualetas) steigėjas ir pirmosios muzikos mokyklos Lietuvoje įkūrėjas bei direktorius, lietuvių muzikos patriarchas J. Naujalis.

„Ne paslaptis, jog vargonai buvo mėgstamiausias mažakalbio virtuozo instrumentas, o įgimtas ar įgytas kuklumas nesutrukdė įgyvendinti patylomis puoselėtus grandiozinius sumanymus bei planus. Priešingu atveju, įkurtuves Kaune J. Naujalis būtų šventęs ne 1892-aisiais, bet gerokai anksčiau. Galbūt nuosavuose ir kur kas geriau apstatytuose namuose, kur nors virš privačios fotoateljė, bet juose tikrai nebūtų buvę lenkų kunigaikštytės Florentinos Oginski-Kontrimovič-Kryt dukters Monikos kraitinių indų. Ir tai tikrai nebūtų buvę J. Naujalio svajonių namai“, – priduria Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, ant muziko rašomojo stalo statydamas rausvą pavyzdinę silkinę.

Prieš savo tėvų valią pora susižiedavo net ir pagal XIX a. pabaigos standartus gana anksti, kai grafų Tiškevičių dvaro dažytojo Vinco Naujalio sūnui Juozui tebuvo 19, o Monikai – 15 metų. Tėvui pasipriešinęs ir perspektyvios bei pelningos fotografo karjeros atsisakęs J. Naujalis iki pat 1934 m. rugsėjo 9 d. šeimą maitino Kauno arkikatedros bazilikos vargonininko duona. Gavęs savo viršininko – didelio muzikos mėgėjo, žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio (1834–1908) – pasiūlymą pasitobulinti Regensburgo (Ratisbonos) bažnytinės muzikos mokykloje Vokietijoje, tapo ir kompozitoriumi, ir svarbios bažnytinio giedojimo reformos Lietuvoje vykdytoju.

J. Naujalio tėvas Vincas iš dalies turėjo likti patenkintas – fotoateljė, nors ne Kaune, bet Varšuvoje, atidarė kitas jo sūnus – Aleksandras. O štai Juozas, jau atšokęs vestuves, vos nebuvo užverbuotas į policininko postą! Neeilinis (1 m 90 cm) jaunuolio ūgis traukė akį ir, matyt, buvo tikras koziris rankose – ne tik pravertė pumpuojant vargonų dumples ant viškų, bet ir garantavo nepažįstamų karininkų pasiūlymus, šiokiadienį užsukus į vaistinę su reikalais.

Žymos: