Sofi Oksanen

Šunų aikštelė

Sofi Oksanen (g. 1977) – Suomijos rašytoja, labiausiai išgarsėjusi romanu „Valymas“ (Puhdistus, 2008). Už šį kūrinį, šiandien išleistą jau 40 šalių, ji pelnė dvi garbingiausias Suomijos literatūros premijas, daug kitų apdovanojimų gimtojoje šalyje ir užsienyje. S. Oksanen viena pirmųjų suomių literatūroje ėmė nagrinėti postsovietinių šalių traumas bei praradimus. Rašytoja apie juos prabilo jau debiutiniame autofikciniame romane „Stalino karvės“ (Stalinin lehmät, 2003) ir, nevengdama kitokių „nepatogių“ temų, gilinosi beveik visuose kūriniuose.
Romane „Šunų aikštelė“ (Koirapuisto, 2019) S. Oksanen veikėjų istorijas atskleidžia per du laiko lygmenis – šiandienos Helsinkio nūdieną ir netolimus nepriklausomos Ukrainos gynybinio karo metus, politines šalies problemas supindama su etinėmis – pagalbinio apvaisinimo verslo, korupcijos – bei bendražmogiškomis – ištikimybės ir meilės. Šį kūrinį 2021 m. išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Vertėja


Romano ištrauka

2006-ieji, Dniepropetrovskas

Direktorė paskleidė ant stalo mano giminaičių nuotraukas. Šito nesitikėjau, juolab nenumaniau, kad per pokalbį dėl darbo teks tą krūvą peržiūrėti su būsima viršininke. Tėvo atvaizdų nebuvau mačiusi daug metų.
– Kas tau? – paklausė moteris, ir aš tik tada susivokiau, jog užsiėmiau burną delnu.
– Tik pasiilgau jo.
Čiupau atkištą nosinę. Jausmingumas nustebino net mane pačią. Buvo nesmagu. Kodėl nepasiruošiau geriau? Liepiau mamai atrinkti nuotraukas, pasakiau, kad tada, kai gyvenau užsienyje, man reikėjo nuotraukų albumo. Ji tikriausiai pamanė, kad ketinu vėl išvažiuoti. Mėgino klausti, bet aš čiupau pluoštą fotografijų, greitai susikišau į rankinę ir nėriau pro duris. Maniau, kad atmes tokias, kurios galėtų skaudinti dukrelę. Pavyzdžiui, laidotuvių. Bet laidotuvių nuotraukų čia nemačiau.
– Tėvas žuvo per kokią nelaimę… ar ne?
Direktorė dar pažiūrinėjo fotografijas kaip prastas kortas, tada atnešė iš spintelės butelį, dvi taures, stumtelėjo šokoladinių saldainių dėžutę. Sutelkiau dėmesį į sunkią krištolo taurę, į konjaką, kuris degino gerklę užspaudusį gumulą, ir liepiau sau susiimti. Susimoviau – net nepagalvojau, kaip mano tėvas atrodys nepažįstamam žmogui. Buvau keturiolikos, kai tėvas mirė, ir dabar jaučiausi kaip keturiolikmetė, jo atvežta prie kasyklos. Pirmutiniame kadre ką tik baigę pamainą vyrai sustoję rūkė – tarp juodų pirštų smilko cigaretės. Fone riogsojo metalinė talpa, kuria jie buvo iškelti iš šachtos. Vienas kasėjas sėdomis vyniojo nuo kojų autkojus, iššiepęs visą baltų dantų eilę. Nuo anglies dulkių pajuodusių vyrų veidai atrodė vienodi, tik tėvo švytėjo švarus kaip apskritas mėnuo ir ant kaktos neturėjo trečios – prožektoriaus – akies.
Buvo dar viena tais pačiais laikais daryta nuotrauka. Tėvas joje stovėjo šalia nepažįstamo vyro odiniu švarku. Abiejų veidai švytėjo gero sandėrio šypsenomis. Jiems už nugaros matėsi pora autobusiukų – buchankų, – ir toje pilkos, juodos ir rudos plynės niūrumoje mėlynavo kikilio kiaušinio spalvos „Zil“ sunkvežimis.
Vienoje paskutinių nuotraukų porą dienų nesiskutęs tėvas vilkėjo vien berankovę marškę. Pageltę jos apvadai prie pažastų buvo atvipę. Alkūnėmis atsirėmęs į virtuvės stalą, tėvas laikė tarp pirštų kandiklį su cigarete. Ant palangės buvo matyti suvešėję neretinti pomidorų daigai, priraišioti prie pakrypusių, plonų lazdelių. Tarp atidaryto agurkų stiklainio ir virtų bulvių kaupinai prikrauto emaliuoto dubens stypsojo degtinės butelis be etiketės. Vaizdas buvo pasibjaurėtinas: cigarečių pelenai virto per sunkios stiklo peleninės kraštus, šalia gulėjo tuščia degtukų dėžutė. Stovėjo trys stiklinės, bet sugėrovų nuotraukoje nebuvo. Atpažinau vaškytinę ir mūsų namų sieną, nudažytą konservuotų žirnelių spalva. Nenumaniau, kas fotografavo ir kam. Kur tas tėvas, kurį prisimenu, kur jo šeimininkiška laikysena, kur pinigų kaliko nerūpestingumas? Atvaizde – pavargęs žmogus: miežiai, tvinkstantys ant akių vokų, ir prabėgę metai prigesino žvilgsnį. Nieko nelikę iš jaunystės dailumo, nė ženklo.
Moteris pastūmė man nuotraukas.
– Iš mamos veido matyti paveldimas fotogeniškumas, iš tėvo jaunystėje – taip pat. Kas atsitiko paskui? O dar Snižnė!
– Tiesą sakant, mes ten negyvenom.
– Gyvenimo aprašyme pažymėta, kad ten lankei mokyklą.
– Labai trumpai.
– Bet tavo tėvas kilęs iš Snižnės, seneliai iš tėvo pusės – taip pat. Kodėl jūs ten persikraustėt? Iš Talino, dešimtajame dešimtmetyje.
Direktorė papurtė galvą. Jai kilo abejonių dėl mano šeimos protinių gebėjimų, kuriais abejojau ir aš. Jau tais laikais tai atrodė kvailystė, už kurią tebemokėjau. Nebegalvojau, kad paprasčiausiai turėjom palikti tetos namus, bet dar nežinojau, ką manyti apie darbą, kurį norėjau gauti, nesusigaudžiau, ką reikės daryti. Vis dėlto pamažu pradėjau tai suprasti ir suvokiau, kuo svarbi Snižnė.
– Plaučių nuotraukos, – tarė direktorė, – ką pasakysi?
Sutrikusi suraukiau kaktą, nors jau numaniau, kodėl ji to klausia. Į mane iš fotografijos žvelgė tėvas. Jis pats jaunystėje ryškino nuotraukas, dabar iš kraštų užsirietusias kaip tošis. Ant kai kurių rudavo trikampiai popieriniai kampučiai – mama buvo išplėšusi jas iš savo albumo.
– Vienas mūsų klientas, Amerikos ukrainietis – aplinkos apsaugos specialistas – pageidavo donorės iš protėvių krašto Donbase, iš Stachanovo – prie pat Snižnės, – toliau dėstė direktorė. – Bet apsigalvojo ir išsirinko merginą iš švaresnės Tarybų Sąjungos vietos – ne Ukrainoje. Nenorėjo rizikuoti. Kai kurie klientai iš Vakarų išmano aplinkosaugą. Jie paieškos informacijos apie Snižnę, atras blogų dalykų. Gal pati nori pamėginti?
Stalinio kompiuterio monitorius pasisuko į mane.
– Žiūrėk.
Direktorė surinko keletą žodžių ir ekraną užliejo vaizdas, kuris išgąsdintų kiekvieną. Kaip ir paskutinės mano tėvo nuotraukos.
– Mūsų agentūros klientai užsieniečiai, o toks reginys iškart sukuria nekokį įspūdį. Toks vaizdas sukurstys įtarimus, kad mūsų merginas motyvuoja pinigai, ne pašaukimas. Snižnė atrodo kaip nuskurdęs, beviltiškas miestas.
Jau stojausi nuo kėdės, bet direktorė ėmė pasakoti apie agentūros perspektyvas. Supratau, kad pokalbis nebaigtas. Man tik parodyta vieta lentynoje, paaiškinant rinkos vertę mažinančius veiksnius, o po tų nemalonių faktų laukė apraminimas – lengvas pasakojimas apie tai, kaip ji pradėjo verslą didžiausiuose tarybinių laikų miestuose – Dniepropetrovske ir Charkove, – kuriuose įgijo ir patirties, ir užsidegimo, nes, žlugus imperijai, tikri specialistai prarado darbus. Moters planai buvo priimti džiaugsmingai – jie nudžiugino ir paprastus šaligatvių šlifuotojus, mat jos dėka ne visi gydytojai išvyko į Vakarus. Klausiausi vadovės, ir tas darbas ėmė dominti mane ne tik dėl atlyginimo. Sudomino ir direktorė, ir jos gabumai, kuriais, kaip ir gebėjimu pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis, negalėjau nesižavėti. Tą valandą ėmiau ja tikėti. Panūdau būti tokia, kaip ji.
– Ar žinai, kad pirmasis Nepriklausomų valstybių sandraugos kūdikis iš mėgintuvėlio gimė Charkove? Mūsų personalas ir mokslo darbuotojai – geriausi pasaulyje. Manai, Vakarų klientams šito gana? Aišku, ne. Todėl turime keisti veiklos metodus, – dėstė moteris. – Klientai klausinėja apie gruntinius vandenis, teršalus, problemas dėl kasyklų ir visų šių dalykų poveikį genomui. Kita vertus, mums netenka, kaip rusams, statyti priešlėktuvinių slėptuvių azoto cisternoms laikyti. Pavyzdžiui, Kijevo padaliniui jų nereikia, ten naująjį klientų ratą sudaro daugiausia vakariečiai, o kaip tik jie – svarbiausias tikslinis objektas.
Svarsčiau, kaip galėčiau pagerinti savo padėtį.
– Manau, Dnipre jau galima rasti ir gražių gatvės vaizdų, – pratariau nedrąsiai. – Tai puikus miestas – visada buvo puikus.
Aš dar baiminausi, kad Snižnėje nugyventus metus rodys kraujo tyrimai, plaučių nuotraukos ar man visai nežinomi testai, ir ta darbo vieta liks tik svajonė. Bijoti nevertėjo, bet dar nebuvau visko apgalvojusi iki galo. Koordinatorė, su kuria kalbėjausi telefonu, neapsakomai susižavėjo mano nuotraukomis. Maniau, pinigus į rankas gausiu iškart ir sugrįšiu į kaimą tik pranešti mamai, kad nereikės skolintis iš Ivano. Alternatyvų turėjau nedaug. Galėjau susirasti dosnų vyrą, bet tai būtų užtrukę, be to, per darbo modeliu metus su avigalviais vakariečiais prisibendravau užtektinai. Paskui miglotai prisiminiau, kuo galiu pakelti savo vertę. Kas įtikins direktorę, jog esu tinkama dirbti toje srityje.

Žymos: