Kadras iš filmo „Neliesk manęs“ (Touch me not), rež. Adina Pintilie, 2019
Silvija Butkutė

Sudėtingesnis už fizinį nuogumas

Ant mano peties tupi pusės sprindžio dydžio cikada, prilipusi prie kūno kaip prie alyvmedžio Pietų Prancūzijoje, ir vangiai čirpia po visą žiemą trukusio sąstingio. Mieguista judina sparnus, šie išsilieję juodu tušu ant išbalusios odos kaip ant popieriaus lapo… Murkstosi bemaž metus nemačiusi saulės. Net rankos gyvaplaukiai pašiurpsta, išgirdus ją skundžiantis, kad tiek laiko vyniojau į vilnonius megztinius ir tryniau į kino teatro kėdžių atlošus. Taip, kalta – mudvi abi nepasiruošusios vasarai: anoks čia summer body, kai atsispaudimus, svarelius ir šokdynę be sąžinės graužaties iškeičiu į kino festivalius. O šie metai kaip tyčia buvo turtingi kinematografinių atradimų – ypač maloniai paširdžius pakuteno „Kino pavasario“ eksperimentinio kino programa „9 salė“, dedikuota drąsiems ir originaliems kūrėjams. Be žinomų vardų – pristatyta Claire’ės Denis retrospektyva bei filmas apie Joną Meką – programą papildė futuristiniai Jeremy’io Shaw eksperimentai, Bi Gango meditacijos, Bruno Dumont’o humoras ir kiti „išsišokimai“ gerąja prasme. Filmas, apie kurį netrukus skaitysite, šioje kompanijoje išsiskyrė tuo, kad jo idėjos buvo labai apčiuopiamos, ir tuoj suprasite, apie ką aš.

– Ką jautei žiūrėdamas mano filmą?
– Užtruko, kol įsijaučiau… Filmas prasideda, trumpai tariant, ejakuliuojančio vyro vaizdiniu, kuriame veržiasi sperma, taigi… (juokiasi). Prireikė laiko, kol supratau, ką matau ekrane, o tapatintis su filmu pradėjau tik nuo Tómo ir Christiano scenos. Taip pat, turiu paminėti, mane „išnešė“ nuostabi filme naudojamų vaizdo monitorių įranga.

Tai fragmentas iš „Hammer to Nail“ žurnalisto interviu su dramos „Neliesk manęs“ (Touch me not, 2018) režisiere Adina Pintilie. Jų pokalbyje yra įdomus apsikeitimo vaidmenimis momentas, kai klausimą užduoda ne žurnalistas, o jo pašnekovė. Pastarosios debiutas kino pasaulyje sukėlė šurmulį – 2018 m. Berlyno kino festivalyje pristatytas A. Pintilie filmas buvo apdovanotas „Auksinio lokio“ prizu, tačiau publika pasidalijo į dvi stovyklas: tuos, kuriuos pasakojimas išties palietė, ir tuos, kurie juo pasišlykštėjo. Šio filmo negalima vadinti eksperimentiniu, tai realybės ir fikcijos hibridas, veikiau priskiriamas menamajai dokumentikai (mockumentary) – kino ar televizijos projektams, kur pramanyta istorija pasakojama dokumentinio kino formatu. Festivalio metu Vilniuje viešėjusi režisierė teigė, kad „Neliesk manęs“ nagrinėja kūniškumo temą: „Šis filmas yra apie mūsų kūnus, apie intymumą, seksualumą, apie labai natūralius mūsų gyvenimo procesus, kuriuos taip sunku priimti. Sudėtinga apie tai kalbėti.“

Seanso metu, tik „išgyvenus“ minėtąją ejakuliacijos duše sceną, į galvą tekšteli iki kaulų smegenų pažįstamas posakis „Skonio reikalas“. Kas yra grožis ir iš kur jis kyla? Per amžių amžius žmonijai skiepijami tam tikri grožio, seksualumo ir intymumo suvokimo būdai. Priklausomai nuo kultūros, jos intymumo, gėdos sampratų, apibrėžimai skiriasi, tačiau visur be išimties veši opi kūno seksualizavimo tema. Grožio sąvokos kvestionavimas yra viena svarbiausių „Neliesk manęs“ naratyvo ašių – čia išorinis grožis chirurgiškai išmėsinėjamas, pasitelkiant nenormatyvinius filmo herojų kūnus, atskleidžiant šios sąvokos subjektyvumą: „Aš nenoriu pakeisti įsišaknijusios grožio sąvokos, aš tik persvarstau ir atveriu naujus šios idėjos aspektus“, – sako A. Pintilie.

„Neliesk manęs“ neturėtų būti analizuojamas tik kaip meninis kino filmas, žiūrovams jis gali suteikti unikalų terapinį poveikį: iš psichoterapijos perspektyvos, individų seksualinis elgesys yra esminis elementas gilesniam savęs pažinimui. Nepatogi tema, nepatogus žiūrovui pasakojimas, kviečiantis ne pasyviai stebėti, o gretinti, analizuoti, reflektuoti intymumą. Suintrigavo? Leiskite jus palydėti kelionėje po A. Pintilie sudarytą mums tokį savą, o kartu svetimą ir neištirtą savo kūnų žemėlapį.

Žymos: