fbpx

Subtilioji melancholija arba ko nekenčia, ko bijo, ką myli Mindaugas Skudutis?

Vidas Poškus

Kadaise su viena kolege dailėtyrininke (žvelgiant į šią profesiją lyties ir lytiškumo aspektu, tenka pastebėti, jog kritikių moterų Lietuvoje statistiškai yra daugiau nei vyrų) kalbėjome apie Mindaugo Skudučio tapybą. Pristatinėti šio menininko nei teksto skaitytojams, nei anuomet kalbintai prelegentei nereikėtų – tai puikiai žinoma, vietinėje dailės istorijoje stipriai įsirašiusi ir regima figūra. Tą ryškumą bei ženkliškumą lėmė visos generacijos, meno scenoje pasirodžiusios praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dėmesys tariamai banaliai tematikai ir ironiškai, ironizuojančiai plastikai – kiek formalūs dalykai gali būti juokingi ar juokaujantys. Pernelyg nedetalizuojant (nes vis tik kalbama apie kitus dalykus), pastebėtina, jog garsusis, legendinis tapytojų „penketukas“ (M. Skudutis, B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys ir R. Vilkauskas – nors visuomet į šią kategoriją kažkodėl dar į-si-traukdavau ir R. Filistovičių) tuo ir buvo (ir tebėra) unikalus, jog kai kurių šios komandos narių dėka keistoku, socialiai ir politiškai iššaukiančiu, netgi nonkonformistišku dalyku tapo toks absoliučiai formalus dalykas, kaip kirmėliškai užteptas potėpis. „Penketas“ neretai net ir buvo vadinamas „kirmėlistais“. M. Skudutis šiame kontekste gal ir nebuvo pačiu kirmėliškiausiu, bet „vikšriškiausiu“ – tai tikrai. Nes jo tapyba visuomet išsiskyrė „plaukuotu“ potėpiu – t. y. turtingu savo temperamentu, spalvingu savo koloristiniais sprendimais…

Taigi su pažįstama kalbėjome apie M. Skudutį.

– Nemėgstu Skudučio, nes jis nekenčia moterų, – pareiškė ši.

Anuomet tartum ir labai nenustebau. Regis, buvau pamiršęs tokį chrestomatiškai klasikinį tapytojo darbą kaip „Jūratė klausosi muzikos“ (1977) bei visas jo nutapytas mergaites ir merginas. O kolegė tęsė mintį toliau, tikslindama, kad „Skudutis moteris vaizduoja negražiai“…

Ir anuomet, ir dabar galvoju, kad M. Skudutis daug ką vaizduoja „negražiai“: ir moteris, ir Vilnių, ir Lietuvos kaimą, ir net tuos pačius vyrus. Iš to galima susidaryti nuomonę, kad šis tapytojas nekenčia visko, kas yra aplink jį. Nes gražumu mūsuose laikoma tai, kas atrodo gražiai. Šį eksperimentinio roko grupės pavadinimo vertą oksimoroną galima perfrazuoti ir truputėlį kitaip – mes neretai grožiu laikome tai, kas yra žurnaluose ir iš žurnalų (tokį pasakymą drįsčiau pritaikyti netgi jūsų dabar maloniai vartomam „Nemunui“). Knyga šiai loginei sekai netinka, nes daugelis šiandieną šio daikto net neima į rankas, laikraščiai (ta mamutiškai išmirštanti gentis) žurnalams vis tiek negali prilygti blizgumu, ryškumu, spalvingumu. Būtent šių dalykų (blizgumo-ryškumo-spalvingumo) trūksta M. Skudučio tapybai (ne tik joje veikiantiems personažams). Taip, paveikslai neretai spindi aliejinių dažų ir dengiančiųjų lakų spinduliais. Taip, M. Skudutis tiek anksčiau, tiek ypač dabar vartoja ryškias spalvas ir raibuliuojančiai spalvingus derinius – tai, beje, diktuoja ir pati tapymo iš realybės bei virš-realybės (nes dailininką vienodai domina tiek fizinis, regimasis, tiek sapniškasis, įsivaizduojamasis pasauliai) metodika. Bet tai šiuo konkrečiu atveju yra kažkaip nepakankamai blizgu, ryšku, spalvinga…

2020-08-22