„Pixphil22“ nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Maarja Kangro

Stiklo vaikas

Maarja Kangro (g. 1973) – estų poetė, prozininkė, vertėja, aktyvi pastarojo dešimtmečio Estijos literatūrinio gyvenimo dalyvė. Ji laikoma viena kandžiausių savo kartos autorių. M. Kangro romanas „Stiklo vaikas“ (Klaaslaps, 2016) yra unikalus kūrinys, parašytas remiantis autentišku dienoraščiu. Pagrindinė knygos tema – moters saviraiška, neretai pareikalaujanti didelių kančių. Tačiau tai ne vien terapinė literatūra, ši knyga yra sudėtingos ir savitos pasaulėjautos raiška – nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems, tai skaudžiai atviras pasakojimas, kaip išgyventi susidūrus akis į akį su nebūtimi. Autorė kvestionuoja žmogaus būties priežastis, jų esmę, svarstydama šiuos egzistencinius klausimus per skausmo ir netekties prizmę. Romanas be galo nuoširdus, jo stilius skaidrus, vietomis – autoironiškas ir sąmojingas.

Estų kritikas Jüris Kolkas pažymi: „Kartkartėmis, ne taip dažnai, nutinka visiškai neįmanomi dalykai, kai nebūtis pati išsirenka žmogų ir pažvelgia jam į akis. Išrinktieji paprastai slepia savąsias, žiūri kitur, stengiasi sumažėti arba tiesiog nuduoda, kad nieko nenutiko. Dokumentinio romano „Stiklo vaikas“ autorė Maarja Kangro stebeilija į ją nenuleisdama žvilgsnio ir nė nemirkteli. Aišku viena – ši knyga nepaliks abejingų.“

Romanas išėjo vokiečių ir latvių kalbomis, rengiamas leidimas anglų kalba.

Autorė yra išleidusi šešis poezijos rinkinius, keturias prozos knygas, parašė septynis operos libretus, yra pelniusi keletą literatūros apdovanojimų. M. Kangro kūryba išversta į 20 kalbų, ji pati irgi verčia, daugiausiai poeziją ir šiuolaikinę filosofiją.

Leidykla „Homo liber“ rengia spaudai M. Kangro „Stiklo vaiką“, šia knyga pradėdama Baltijos šalių romanų seriją „Femina Baltica“.

Vertėja
(romano ištrauka)

2014 ruduo

Ir vis dėlto aš nesilioviau, šokinėdama apie ilgą ektopiją, neišvydau ženk­lo kaip Courtney draugė, jį pamačiusi nukritus lempai.

Tą rudenį nusprendžiau gyventi kiek kitaip; tai buvo paskutinis kartas, kai ligonių kasa rėmė mano IVF bandymą.

Po embriono persodinimo niekada šiaip sau nečilinau. Taip savaime nutikdavo. Tačiau gal ir nebuvo didelio skirtumo – kas turėjo nueiti perniek, būtų nuėję ir tyliai dykinėjant, tįsant ant sofos. Gydytojai į tai žiūrėjo taip: „Gyvenkite kaip paprastai“, – pasakė dr. Ehrenbergas. Bet dabar nusprendžiau šį tą pakeisti. Atsisakiau pasirodymų, kurie turėjo vykti porą savaičių prieš ir po embriono persodinimo. Nors tiek.

2012-ųjų lapkritį, tuo metu, kai vyko tas pats IVF bandymas, kuriam ruošiausi Greifsvalde, dvi dienos po embriono persodinimo nuėjau į Tammsaarės parką, ten ketinau sakyti kalbą. Išsakyti savo nuomonę. Buvo toksai sąjūdis „Gana melagingos politikos“, kuriam, tiesą sakant, aš nepriklausiau. Vienas mitingų tarpsnis jau įvyko Tartu, dieną po to 17 žmonių, graži draugija, kurioje vienintelė moteris buvo Marju Lauristin, paskelbė peticiją, pavadintą „Chartija 12“. Estijos demokratija pakriko, valdžia negirdėjo visuomenės, partijos įtartinai finansuojamos. Taip ir buvo, juk demokratija dažniausiai linkusi pakrikti.

Neramumų, gatvės eitynių, šūkių „Gana!“ banga nuvilnijo per pasaulį it koks raštas. Lyg šokis, atėjęs su nauja srove, kuriai pritiko ir mūsų reikalai. Finansavimo skandalas ir valdžios akiplėšiškumas, – kad tai šiaip nepraeis, dabar visi galėjo parodyti gestais, fiziniu buvimu vietoje. Mes irgi!

Mane kalbėti mitinge pakvietė Joonas Kiikas ir Margusas Ottas. Margusas parašė man pirmas ir jo prašymas buvo lemiamas. Nuoširdžiai siekiantis teisybės žmogus, kuriam sunku atsakyti.

O gal viską nulėmė savimeilė. Jeigu jau kviečia į mitingo tribūną, reikia ja ir pasinaudoti. Triukšmauti yra smagu. Scendere in piazza, žinoma. Bet kokių reikia pastangų po embriono persodinimo eiti kalbėti į parką?

Pamaniau, kad bent jau nerašysiu mitingui jokio teksto. Ne, tiek vargti negaliu, turiu sudaryti sau įspūdį, kad ramiai čilinu su savo embrionu. Apgalvosiu porą punktų, pamėginsiu sukurpti ir įsidėmėti kokį vaizdinį. Iš visą gyvenimą skaitytų tekstų iškrapštysiu šį bei tą. Be popieriaus tribūnoje kur kas geriau, šiuo atveju.

Vakare dar kurį laiką naršiau po Estijos žiniasklaidą, siekdama ganėtinai save įpykdyti.

Bet nesąmonės prasidėjo tada, kai naktį prieš nuomonės išsakymą nebepajėgiau užmigti. Vos imu grimzt į miegą, kūną perlieja dirginantis suvokimas: aš darau žalingus sau sprendimus. Velnias. Kodėl pažadėjau? Kokia ten jiems nauda kaip tik iš manęs? Būčiau turėjusi ištisą savaitę jaukiai gulinėti ant sofos, valgyti braškes, skaityti, važiuoti į pietus. O dabar prisižadėjau nemalonią lapkričio dieną ateiti į mitingą, kur visi vienas už kitą svarbesni. Klausimas, ar Estijos gyvenime dėl jo kas nors pagerės, tačiau tenka pasispausti dėl mažo vaidinimo savo padėties labui. Rėžti protingą kalbą. Aš irgi, aš irgi! Žvelgdama į tamsias lubas pamaniau: pilietinė savimeilė! Aš sumausiu implantaciją iš savimeilės, siekdama nučiupti simbolinio kapitalo trupinius. Kokia prasmė auginti tuos embrio­nus, jeigu paskui pasmerkiu juos aplaidumui ir nemigai.

Prabilti privalu, mėginau įtikinti save, jeigu neprabilsi, bus nesmagu. Man juk taip patiko Rancière’as, ir dabar buvo grynas dissenso atvejis: nuomonių nesutarimas, tikrasis politinis momentas, kai prabilo ir tapo matomi tie, kurie neturėjo „mandato“. Renginį reikėjo trūks plyš paremti. Demokratija juk ir reiškė tai, kad tarp valdančiųjų ir valdomųjų nėra jokio skirtumo, iš pradžių niekas neturėjo mandato, dabar vėl reikėjo tai priminti.

Kas jau krebždena kažkur redakcijoje ar radijuje, turi sutikti ateiti ir į parką.

Hmm. Jochaidi. Ar taip moralizuodama gali paveikti save pačią?

Jau Brechtas yra pasakęs: „Wer A sagt, der muß nicht B sagen.“ Bet aš jau prisižadėjau ateiti.

Embrionui viskas bus gerai. Hilmaras patikino, kad šįkart viskas bus gerai. Vargšas bedarbis Hilmaras. Pasaulį būtina taisyti.

Eisenoje jaunimas mušė būgną ir skandavo: „Ansipai, atsistatydink, priešakyje siena!“

Pamažėle įsivažiavau ir aš; kalbėti galų gale juk nesunku, ir stovėti tribūnoje paprastai daug maloniau, nei prieš tai apie ją galvoti. Dalyvavo daug senų bičiulių iš Estijos humanitarinio instituto laikų.

Vėliau didesniu būriu sėdėjome kavinėje „Must Puudel“, kiti gėrė tikrą alų, aš – nealkoholinį. Po dešimties dienų prasidėjo kraujavimas, iš kraujo mėginio ir kitų požymių gydytojas spėjo, kad pastojau, bet persileidau labai ankstyvame periode. Kas žino, dėl ko taip nutiko.