fbpx

Stasys Eidrigevičius: Visi keliai veda į pasaką

Erika Drungytė

Kiekvieno menininko kas nors kada nors paklausia – kas jus paskatino kurti? Į tokį klausimą atsakyti be galo keblu, nes iš tiesų niekas nežino to vienintelio kabliuko, kuris truktelėjo viduje jau esantį siūlą, vėliau tapusį nėrimo (abiem šio žodžio prasmėm) impulsu. Bet visgi drįstu manyti, kad eilėraščiai ėmė rastis todėl, kad mane, dar vaiką, pažadino Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos. Jos man buvo poezija. Tikroji poezija. Tik vėliau ėmiau suprasti verbalinį metaforų pasaulį. Stasio – taip, tik Stasio, nes šis vardas akimirksniu atpažįstamas bet kuriame pasaulio krašte – kūriniai buvo kažkas daugiau, nei vien tik istorijų papildymas – jie patys buvo atskiri, saviti, vaizduotę sužadinantys ir interpretuoti skatinantys tekstai. Labiausiai įsiminęs požymis – jokios statikos, jokio siužetinio baigtumo: kai pradedi stebėti dailininko piešinį, niekada nežinai, kur nueisi, negali atspėti, kiek ten yra paslapčių ir užkoduotų ženklų. Man jis buvo ir tebėra didysis stebukladarys (šį žodį Stasiui pasakiau mūsų pokalbio metu, kai jis vis grįždavo prie svarbiausio savo vaizduotės pasaulio elemento – stebuklo), įviliojęs į savąjį kaukių labirintą, iš kurio žvelgia žmonių ir gyvūnų akys – tik vienam jam atsitikusios tokios akys, slepiančios lyg šuliny visas paslaptis, niekada galbūt neatspėsimas, bet negrįžtamai užburiančias…

Faktografiniame S. Eidrigevičiaus kalendoriuje bemaž visi išskiria Vytautės Žilinskaitės knygą „Robotas ir peteliškė“ (1978). Tačiau man Stasys prasideda ne nuo jos. Niekad iš atminties neišdils metais vėliau išleisti Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ – labai juokingi trumpi pasakojimai apie berniuką, gyvenantį ne sufantazuotoje, o tokioje pačioje kaip ir skaitytojas aplinkoje, kurio galvoje vyksta keisčiausi dalykai. Štai ten, subtiliuose piešiniuose plunksnele, ėmė tiksėti salvadoriškas laikas, kurį Danukas stebėjo, ant riešo pamovęs Kauno kariliono (šiojo muzikos klausydama pro savo vaikystės buto langus svajodavau kada nors bent iš tolo pamatyti dailininką) bokštą su laikrodžiu. Ten vyšnių uogienės smaližiautojui ištįso buratiniška nosis, iki šių dienų labai svarbus Stasio piešinių elementas. Ten prasidėjo keisčiausios fantasmagorijos – iš kalbančio arklio burnos byrėjo raidės ir skaičiai, maži daiktai virsdavo milžiniškais ir atvirkščiai, iš mergaitės kasos, berniuko liežuvio, močiutės skarelės ar šuns nasrų nusidriekdavo kelias, tapęs pastoviuoju dailininko darbų motyvu. Kiek vėliau stebino Eduardo Mieželaičio „Dainos dienoraštis“ (1983) su ant varnos ir mergaitės „snapų“ užrištomis smailiomis nosimis-kaukėmis – dar viena veidą papildančia reikšminga detale, apie kurią tiek daug kalbėta menotyrininkų tekstuose. Galiausiai – tobuloji lietuvių liaudies pasaka „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“ (1985) – viena įsimintiniausių mano, nors plonytė ir „laiba“, knygų. Jau buvau gerokai išstypusi paauglė, kuri už diedukų dovanotus rublius beatodairiškai krovė savąją biblioteką, įskaitant filosofijos traktatus, bet pasaka su Stasio iliustracijomis mane paviliojo švelnių spalvų piešiniais, jų turiniu: nuo skiautėmis apsikarsčiusios laumės siaubingu veidu dar ir šiandien šiurpsta oda, o melsvos, pilnos vaikiškos nuostabos ir gerumo Elenytės akys bei baltų gėlyčių vainikas, į kurių stiebus sukibę devyni broliai, arba namų kamino dūmą apsikabinę vaikai buvo aiškūs šeimos ir namų simboliai. Žinoma, kad pasakos tekstas – gryniausia filosofija, suvokiau tik daug vėliau…

Prieš kelis metus susipažinusi su Stasiu Kaune, jaučiausi laiminga iki devinto dangaus. Kad taip greitai ir lengvai ėmėme bendrauti, kad galėjome juoktis ir pokštauti. Gaudžiau ne tik tai, kas pasakyta, bet ir visus nutylėjimus, visas užlūžusias gaidas balse, kurios dar vėliau – 2016 m. Panevėžio literatūrinėje žiemoje – nuskaidrėjo ašaromis Stasio akyse jam panevėžiečių tarme skaitant savo poemą „Giedanti gaidžio galva“. Žinoma, mintyse rezgiau įvairiausius planus, kaip padaryti interviu su šiuo dailininku. Tačiau daugybė pasakojimų ir recenzijų, pokalbių ir vaizdo įrašų apie Stasį lietuviškai bei įvairiausiomis užsienio kalbomis gali sugluminti bet kurį, o ypač – naujos publikacijos rengėją. Ar maža informacijos apie tai, kur menininkas gimė ir augo, kur mokėsi arba gyvena? Argi liko, ko jo gerbėjai ir kultūros mylėtojai dar nežino? Ar maža kalbėta apie jo grafikos, pastelės, akvarelės darbus, kūrybos poetiką, paradokso efektą, absurdo ir grotesko elementus, siurrealistinį piešinį? Pradėjęs studijas Kaune, Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, kaip būsimas odos meno ir galbūt knygų viršelių specialistas, Vilniaus dailės akademijoje jis pasuko į grafiką, o šiandieną minimas kaip ekslibrisų meistras, iliustratorius, plakatų autorius, kaukių, instaliacijų, performansų kūrėjas, fotografas, scenografas, rašytojas, režisierius. Jo kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų Europoje, Japonijoje ir Amerikoje: nuo „Grand Prix“, auksinių medalių iki Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos. Ir dabar, kai pagaliau „palaimintas“ Stasio Eidrigevičiaus menų centro Panevėžyje projektas, regis, pagaliau padaryta viskas, kas tik galima geriausio dėl menininko, kuris yra viena reikšmingiausių lietuvių nacionalinės kultūros figūrų. Bet ar tikrai?

Iš to, ką teko skaityti ir išklausyti lenkų kalba, supratau, jog didysis Stasio gyvenimo paradoksas atsitiko kaip tik tada, kai jis pradėjo iliustratoriaus karjerą Lietuvoje. Vietos „kritikai“ užprotestavo jo idėją piešti plikas vaikų galvas, taigi visi „Roboto ir peteliškės“ geltonplaukiai yra skaudaus kompromiso rezultatas. Išskirtinis talentas, regis, erzino kai kuriuos kolegas, o siauras, sustabarėjęs vertintojų ir politinių veikėjų požiūris pančiojo bet kokius kūrybinius sumanymus. Tad Stasiui, sukūrusiam šeimą Vilniuje su to krašto lenkų kilmės moterimi, nusprendus save išmėginti laisviau, vakarietiškiau mąstančioje bei kitaip kultūrą reprezentuojančioje Varšuvoje, pasipylė kaltinimai dėl tėvynės išdavystės. Stagnuojantis to meto Lietuvos meno pasaulis, iki šių dienų žinomas „chebryčių“ reiškinys, pseudopatriotinis susipriešinimas su Lenkija ilgai neleido viešai įvertinti Stasį. O štai Varšuva dailininkui tapo tramplinu į pasaulinį pripažinimą ir šlovę. Iškiliu menininku jį pavadino Bratislava ir Barselona, Tokijas ir Niujorkas, Čikaga ir Londonas, Ciurichas ir Belgradas, Antverpenas ir Berlynas, Roma ir Paryžius bei daugybė kitų pasaulio meno bendruomenių. Ir visgi – dar vienas paradoksas! – Stasys yra vienintelis toks kaip tik todėl, kad išsaugojo savo lietuviškoje aplinkoje, drįstu sakyti – vaikystės Aukštaitijoje, subrandintą stilistiką, iš kurios niekada neišėjo keisto pasakų žmogaus paveikslas, vaiko veidas, paukščio, arklio, namelio, kelio, šulinio motyvai, nuolatinė vienų virtimo kitais misterija, lyg kokiame toteminiame rituale, labai primenančiame M. Martinaičio Kukučio gyvenimą ar G. G. Márquezo mistiką „Šimte metų vienatvės“. Beje, apie vienatvę – Stasio gyvenimas ja pažymėtas kaip daugelio menininkų, nors juos galima pavadinti pasaulio piliečiais. Bet pramuša, kūryboje visada pramuša ilgesys, egzistencinis liūdesys, o atsiribojusius nuo šurmulio, tuštybės triukšmo vienišųjų bendruomenės narius jungia kiti, daug svarbesni ryšiai.

Tad asmeniškas pasikalbėjimas su dailininku man atrodo vienintelis galimas nors koks atsiplėšimas nuo to, kas jau apie jį pasakyta, rodyta, kurta. 2018 m. rugpjūčio mėnesį Stasys viešėjo Druskininkuose, „Draugystės“ sanatorijoje. Ten ne tik gaivinosi gydomosiomis procedūromis, bet – kaip visada! – piešė bei rengė parodą „Hommage à Čiurlionis“. Aplankiau ir paprašiau pokalbio „Nemunui“. Šnekėjomės geras tris valandas, be jokio scenarijaus. Stasys vis kartojo, kad yra linksmas ir mėgstantis humorą žmogus – taip, tai tiesa. Lyg iš gausybės rago liejosi jo gyvenimo istorijos ir nutikimai, iliustruojantys bet kokį klausimą, užuominą, paveikslą… To neįmanoma surašyti, galima tik sugerti kaip kempinei vandenį ir ilgai jausti visas poras užpildantį balsą, intonacijas, juoką, pašaipėles, užtęstas susimąstymo sekundžių gaidas. Tarp šmaikščių žodžių ir prisiminimų, tarp tikrų faktų ir įspūdžių apie skraidymą sapnuose, man vėrėsi ir vėrėsi ant vieno siūlo visi mūsų pasaulėjautos bendrystės karoliai: kad sunki, vargu ir buitimi suveržta vaikystė dažnai sukelia pasipriešinimą realybei bei norą iš jos ištrūkti į kitas erdves; kad mus turtinantį ir įprasminantį kūrėjo kelią pasirenkame ne dėl paikystės, o dėl to, kad kūryba yra tai, be ko tikrai neišgyventum; kad menininkui be galo malonu atiduoti, dalintis, būti reikalingu, bet skaudu likti neįvertintu arba atribotu; kad veidmainystė ir melas – patys bjauriausi dalykai, sukeliantys nereikalingus išgyvenimus ir suteršiantys; kad šiame pasaulyje svarbiausi yra vaikai, kuriems būtina atiduoti visa, kas geriausia, tą turinį, iš kurio jie galėtų augti ir kurti. Ir tada, kai ilgokai pakalbėjome apie vaikus, apie būtinąjį kultūrinį švietimą, apie stebuklus bei pasakas, supratau, kad Stasys beveik niekada nepristatomas kaip trijų vaikų tėvas ir penkių vaikaičių senelis. Tad mano atrinktuose ir pateiktuose Stasio minčių fragmentuose saugojau autentiškas jo asmeninių išgyvenimų detales, kurios, mano galva, yra svarbios žmogaus pažinimui, kūrybos, vertybių suvokimui.

„Mano vaikystė buvo darbinga, o ne laiminga, kai gali važiuoti į Palangą ir gulėti prie jūros. Tiesiog darydavai, ką reikia – pjauni rugius, veži šiaudus ar šieną, dirbi su kaimo moterimis, prekiauji turguje. Nebuvo jokių klausimų, ginčų – liepė tėvas ir eini. Bet aš sau sakiau – ištrūksiu iš čia. Ir kuo greičiausiai. Geriausia, kas nutiko vaikystėje – nusipirkau fotoaparatą. Ir dabar jį turiu. Tada fotografavau tėvus, seseris, kaimynus. Tai stebėtojo nuotraukos. Jose yra praeities žmonės, aplinka, namai. Tikros, nesuvaidintos akimirkos. Tos nuotraukos man gyvos, kaip alsuojantys ano laiko paveikslai.“

„Buvau savotiškas vaikas. Pasaulio stebėtojas. Labiau iš šono, niekada centre. Viliojo manyje esantis vaizdinių miškas, į kurį įėjau ilgam. Gal atskirai mano paveikslai atrodytų keisti, toks lyg ir siurrealizmas, bet kai jie kalba su pasaka… Pasakoje viskas yra įmanoma. Mane visada domino sapno karalystė – ko nėra ant žemės, kas nerealu. Nors viskas prasideda nuo realybės. Tai ji duoda džiaugsmą ar liūdesį, arba dramą. Bet tai tik oro uostas, iš kurio pakyli. O pakilęs esi valdovas, karalius, viskas priklauso nuo tavęs, ką tu parodysi. Mano uždavinys – vaizdo pagalba sukurti stebuklą. Jei to nepadarysiu, bus tik realistinis piešinys.“

„Ne, vaikystėje niekas neskaitė pasakų. Skaičiau pats. Parsinešdavau iš bibliotekos. Jos dažniausiai būdavo be piešinių arba su tokiais, kurie man nepatikdavo. O dabar – tau bus didžiulė naujiena, nustebsi – sekmadieniais Lietuvos televizija rodo Brolių Grimų pasakas ir aš jas žiūriu! Patys filmai, vaizdeliai – ne kažin kokie, bet koks turinys! Jos yra tokios protingos, tokios aktualios ir vėl mane įkvepiančios! Aš vos spėju piešti – lyg transe. Ir galvoju – jėzau, niekad neiliustravau Brolių Grimų pasakų, bet kaip man jos patinka! Ten taip taikliai pasakyta, kas yra pavydas, kuris veda į pyktį, kerštą, norą pinigų, rūbų… Koks aklas ėjimas į šitai… Kas yra meilė, tikra meilė… Tose istorijose parodytos tokios situacijos! Jos iki šių dienų aktualios. Taip viskas kartojasi! Kiekviena pasaka neša kažkokią žinią – tai yra jų cinkas. Ar jas kas žiūri? Man atrodo, kad turėtų privalomai, ne tik vaikai, bet ir seni žmonės. Ir dar privalomai jas rodyčiau Seime, kad jie atmintinai visas žinotų.“

„Daugelį pasakų buvau primiršęs. Kad ir „Batuotą katiną“. Esu iliustravęs tokią knygą, išleistą Šveicarijoje. Kai rodė šitą filmą, pasiėmiau ją ir sekiau epizodus, ar aš pataikiau su savo piešiniais. Mano iliustravimas yra absoliučiai nutolęs, absoliučiai… Vos vos aidas. Bet čia ir gerumas. Pagalvojau, kad pasakų pasaulyje esu revoliucionierius. Jei mane įvertino, tai už tą revoliucingumą. Visi ėjo į saldumą, pataikavimą leidykloms, kad milijonus uždirbtų – auksinės žuvelės, vandeniukas, žolelės… Tokia knyga niekur vaiko nenuveda, ji kaip žiedas su briliantu – žiūri į ją, ten šviečia, bet nieko daugiau… Man šveicarų leidėja taip ir pasakė – su kitais aš uždirbu, o su tavim premijas gaunu.“

„Esu toks laimingas, kad mano sūnus Ignacas savo vaikui suteikė mano tėvo vardą. Pavadino Leonardu. Mažyliui trys mėnesiai. Ir aš einu gatvėmis vėl stebėdamas vaikus, spėliodamas, kokio jie amžiaus, kartais klausdamas jų vardų. Kažkada svarsčiau, ar gerai pasirinkau, piešdamas iliustracijas knygoms, o ne tapydamas paveikslus. Dabar esu įsitikinęs, kad tai buvo teisinga. Aš labiau tikiu vaikais, labiau tikiu pasaka. Noriu jiems gero. Atrodo, kad vaikui viską atiduotum. Negalima su vaikais durnai šnekėt, kažkokius bu-bu, me-me… Reikia jiems dainuoti, su jais bendrauti, daryti teatrą, piešti. Vaikai yra laisvė. Jie turi juoktis, laisvai elgtis pamokose, domėtis, klausinėti. Nereikia jų sustatyti kaip kiniečių, kad atliktų kokias daineles lyg stovinčios skulptūrėlės.“

„Su didžiausiu džiaugsmu galiu kalbėti apie pasakas. Gal kiti pasakys, kad Stasys suvaikėjo. Nesuvaikėjo, suprotingėjo. Nesvarbu, kokios, kieno yra pasakos – jose vyksta stebuklai. O stebuklai jungia visą pasaulį. Kažkada Japonijoje pasiūlė sukurti darbų ciklą jų pasakų motyvais. Jie pragulėjo ten gal penkiolika metų… O dabar turiu kalendorių su tais piešiniais. Taigi jokio skirtumo, kokios šalies pasaka, svarbiausia, kad joje vyksta stebuklai, o juose – įvyksta… Tie visi slenksčiai, kuriuos praeini, gali būti skausmingi, bet finalas vis dėlto laimingas.“

„Vaikystėje stebėjau savo kaimynų Petro ir Napalio gyvenimus. Jie buvo tokie paprasti, tokie minimalūs! Išsiunčia Napalys Petrą parnešti bulką. Petras eina tris kilometrus ir maiše parneša tik tą vieną bulką, nieko daugiau. Vyrai pasideda ją ant stalo ir yra tokie laimingi… Kas ta laimė? Aš jaučiu, kad dabar, nesvarbu, kur būčiau, Varšuvoj, užsieny, kartoju Petro ir Napalio gyvenimą. Mes visi, ne tik aš, kartojam jų gyvenimą, net negalvodami, automatiškai praeidami tuos etapus: mažytė laimė, mažytė nelaimė, vėl mažytė laimė ir vėl mažytė nelaimė. Tokiais bangavimais.“

„Gyvenime reikia būti geram, o jis pats sudėlios visas prasmes. Svarbiausia, kad kiekvienas žmogus duotų tai, ką gali geriausio. Jeigu turi Dievo dovaną, talentą, ir tu gali sukurti kažkokį pasaulį – jį atiduodi, daliniesi, o jei tavo kūrybos vaisius kitus padaro laimingesnius, tai ir pats esi laimingas. Žmonės tokie sudėtingi, o juk reikia paprastumo. Sutikai kitą – pasidžiauk. Pavyzdžiui, jei mano sesuo pagamins pietus, o mes atėję pagirsim, kad jie labai skanūs, ji bus laiminga. Laiminga, kad pavaišino brolį, tave, mes irgi būsim laimingi, kad priėmė, kad skanu, ir va – viena diena į priekį laiminga. Arba šioje sanatorijoje man duoda visokias vonias, klausinėja, ar ne per šalta, ar ne per karšta, stengiasi dėl manęs, maloniai šypsosi, aptarnauja. O aš dėkoju. Mes gi dalinamės tuo, kuo galim. Įvertinimas yra svarbu, visada svarbu. Tai suteikia kitos energijos, lengvumo, atsiranda atsakomybė padaryt dar kažką ir dar geriau. Ne tik vaikams. Visi suaugę – mes juk vaikai. Mums visiems reikalingas geras žodis. Ir atvirkščiai, skaudu, jei tu nepelnytai atstumtas, nepamatytas. Man atrodo, svarbiausia yra ne ta kažkokia generalinė prasmė ar laimė. Gyvenimas yra mažyčių laimių rinkinėlis.“

„Čia, prie sanatorijos pietų stalo, sutikau dailininką Bronių Leonavičių. Jis man papasakojo įdomų dalyką, kad tais laikais, kai „Vagai“ atidaviau savo iliustracijas knygai „Robotas ir peteliškė“, ten visi spėliojo, ar ilgam Stasiui užteks kūrybinių sumanymų. Galėčiau tau parodyt knygutę, vien tik šios parodos „Hommage à Čiurlionis“, kurią atidarysime memorialiniame muziejuje Druskininkuose, gal šimtas naujų idėjų. Sumanymų yra tiek, kad jei turėčiau daugybę vergų, jie visi gautų darbo. Labai daug visko likę eskizinėse knygelėse. Japonai, kurie ruošia mano kitų metų 70-mečio parodą, norėjo eksponuot vien eskizus. Bet aš jų ir klausiu – čia keli šimtai tokių knygelių, kaip jūs pamatysit viską? Per kelias dienas? Tada jie paprašė parodyti svarbiausią iš jų. Aš kaip vaikas sakau – va, šita. Tokia mažytė, ten gal 400 puslapėlių ir kiekvienas išpieštas mažu pieštuku – siurrealistinės scenos kaip pasakose, studijiniai darbai, kurie jau ne piešinėliai, o atskiri pasauliai su savo nuotaika. Jie žiūri apstulbę – kaip gi tu visa tai parodysi, išeksponuosi…“

„Ar esu tikintis? Kritiškai tikintis. Aš labai nusivylęs kunigų pasauliu – esu tiek istorijų girdėjęs apie jų dviveidystę… Man dviveidystė yra baisi. Ir melas. Tikiu tuo kažkuo, kas virš mūsų, kas duoda man tas idėjas, kažkokia ranka… Esu tikintis, bet savaip. Juk mes susiduriam su paslaptimis. Kiekvienas bando analizuoti, jas atskleisti, ieško savų kelių ten įeiti. Kai buvau studentas, labai mėgdavau lankytis svečiuose pas Algirdą Steponavičių ir jo žmoną Birutę Žilytę. Dažnai ten eidavau vienas ar su Gražina Didelyte. Kaip man patikdavo jo klausytis! Apie viską, ne tik apie meną. Kiekvienas jo sakinys buvo kūrinys. Algirdas kalbėdavo taip ramiai, prasmingai, neskubėdamas. Jokių paviršutiniškumų. Išeidavau kaip iš bažnyčios. Kitas filosofas buvo Juozas Miltinis. Gal tik du kartus jį aplankiau. Pamatęs mano katalogus klausė, kodėl mes taip vėlai susitikom, būtume galėję ką nors padaryti, bet dabar jis jau esąs per senas. Aš klausiausi, kokia jo lietuvių kalba. Tokia išskirtinė, tokia išskirtinė! Jis visai kitoks, negu dauguma. Kartais gyvenime sutinki tokių žmonių, neeilinių…“

„Kiek nuo savęs bebėgtum, kur tu nubėgsi. Kiekvienas žmogus yra monologe su savim. Ką bedarytum, kad ir mažą žingsniuką, ar kai reikia kokį sprendimą priimti – monologas, jis tęsiasi visą laiką. Kartais jau nesinori tų pokalbių su savim, su sienom, bet jie vyksta kasdien, jų tiek daug… Būna, lauki, o telefonas tyli, ir kitą dieną tyli. Yra noras pašnekėt su žmogum, tikrai yra. Jei pataikai ant tokio, kuris tave supranta, žodžiai liejasi kaip upė.“

„Ar tu kūrėjas, ar nekūrėjas, dažnai užmiegi savo monotonijoj. O reikia visus pabudinti. Todėl svarbūs kiti menininkai, kurie vėl kaip įkvėpimas skatina veikti. Užaugau su Bergmano, Fellinio, Buñuelio filmais. Jau daug vėliau labai žavėjausi prancūzų iliustratoriumi ir karikatūristu Rolandu Toporu, lankiausi pas jį svečiuose 80-aisiais, bet nemokėjau prancūziškai. Dar keliskart susitikom vėliau, kai būdavau Paryžiuje. Susibičiuliavom ir su Michelangelo Antonioniu, kai svečiavosi Varšuvoj. Jo filmą „Blow-up“ pamačiau atvykęs gyventi į Lenkiją. Tai puikus mano vizijų režisierius. Jam patiko mano piešiniai, atpažino juose ir savo pasaulį. Stengiausi nueiti į visus režisieriaus Maurice’o Béjart’o šokio spektaklius, labai man patinka ir šiuolaikinis šokis, Pina Baush. Ne viską suminėsiu, neregistruoju, bet kai pamatai puikią parodą, bet kurį tikrą meną, džiaugiesi – kaip gerai, kad yra tokių kūrėjų. Jie ir pabudina. Ir tu keitiesi. Ir tada yra šventė.“

„Knygas labai mėgstu, bet su jomis man keistai atsitinka – pradedu skaityti, užsisvajoju, kažkur „išeinu“, užmirštu. Mano rašytojai – Umberto Eco, Sławomiras Mrożekas, Italo Calvino. Knygų mėgstu klausytis. Kai išgirdau per radiją Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“, iš karto pajutau, koks jis be galo man artimas. Esu nusipirkęs storiausią knygą – H. K. Anderseno dienoraščius, paskaitau po kelis puslapius. Skaitau ir apie van Gogho gyvenimą. Jau pirmam puslapy sužinojau, kad van Goghas labai mėgo Anderseno pasaką apie motiną. Jėzus! Negalėjau patikėti! Pradėjau ieškoti tos pasakos, man būtinai ją reikėjo rasti. Ir radau. Va taip ir gyveni – nors vieną puslapį perskaitai, ir tau knyga kažką duoda. Ir visur matai pasaką. Visi keliai veda į pasaką.“

2018-09-21