LRT Kultūros kanalo laidos Stambiu planu įrašo medžiaga, 2017, vasaris. Laidos vedėjas Andrius Rožickas kalbina filosofą Kristupą Sabolių.

Esame Vilniuje, Savičiaus gatvėje, apleistoje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Šita erdvė Jums pažįstama?

Taip, šita erdvė man pažįstama nuo ankstyvos paauglystės. Teko netoliese mokytis Jėzuitų gimnazijoje. Mes buvom aktyvūs jaunuoliai, mėgę laužyti įvairias taisykles, taigi laikas nuo laiko atsidurdavome šitoje bažnyčioje. Mėgdavome slapta daug ką veikti. Paauglystėje visada norisi nuošalumo. Esame čia ne kartą praleidę nemažai pamokų. Tačiau šioje istorijoje yra dar ir kitas veikėjas. Greta įsikūrusi rusų mokykla – mūsų konkurentai (1995–1996 m.). Anuomet vykdavo muštynės, vieni kitiems krėsdavom visokias niekšybes. Vienąsyk jie mus atsekė. Kai slapta įsliuogėme į bažnyčią, jie nusprendė uždaryti vienintelį išėjimą. Tikėjosi, kad galgi mus visi pamirš. Užbarikadavo, tad mes šioje erdvėje praleidome daug įdomių valandų. Laukdami – ar pavyks iš čia išeit, ar kas nors mūsų pasiges. Nors čia galima labai dvasingai leisti laiką, bet galima prisiminti ir Stiveno Kingo [Stephen King – red.] romanus. Kažkokiu būdu pavyko atkrapštyti langus ir pasprukti. Nors anais laikais – be mobiliųjų telefonų – vargu ar kas būtų mus ten radęs. Galėjom ir nebesusitikti.

Erdvės labai formuoja mūsų kalbėseną, mąstymą, skliautai turi kažką ypatingo.

Labai paprasta. Kai gyvenime įgauni daug aukščio ir vertikalumo, savaime pakylėji savo žvilgsnį aukštyn. Stebėdami, kaip organizuota mūsų gyvensena, judesys erdvėje, suvokiame, kad esame labai horizontalizuotos būtybės. Mėgstam akių lygį. Jei paklausčiau, kas iš mūsų žiūri į dangų nors penkias minutes per dieną, matytume, kad ofisų gyventojai tai daro retai, net ir kompiuterio ekranas sukurtas taip, kad jie žiūrėtų tiesiai prieš akis. Tad patekus į tokią erdvę, kur net telefonus reikia išsijungti, pasikeičia ir mūsų kūno veikimas. Beje, kūnas yra mąstymo dalis – mes mąstome kūnu. Egzistuoja teorija, jog visas pasaulis yra tinklas, lyg internetas. Analogiškai ir smegenys veikia kaip tinklas. Tačiau, pratęsus šią idėją, suprantame, kad tinklas kaip nervinė sistema prasideda ne galvoje, o mūsų pirštuose, rankose, kauluose. Mes esame didžiulis tinklas, kurį tokios erdvės padeda nukreipti tinkama kryptimi. Todėl tokiose skliautuotose erdvėse vertikalizuojame savo tinklo veikimą. Tai labai gera vieta pokalbiams.

Pradėjom nuo aukštų, vertikalių požiūrių, išminties pasirinkimuose. Kalbėdamas su žmonėmis patiriu, jog beveik kiekvienas iš mūsų turim savo gyvenimo filosofiją. Mes priimam savo mąstymo modelį, juo vadovaujamės, kaitaliojam, priklausomai nuo situacijų, eidami per gyvenimą ir bendraudami su kitais. Kaip reikia mąstyti, kad neišprotėtum?

Tai didžioji šiandienos drama. Šis klausimas kyla absoliučiai visiems – nesvarbu, kuo užsiimtumėt, ar namų ruoša, statybom, ar filosofiją nagrinėtumėt. Žinių srautas milžiniškas, mes galim pasiekti visas įmanomas atrastas žinias, per kelias sekundes sužinoti visus pasaulio atradimus, visas formules, visus tyrimus ir eksperimentus. Klausimas – kas iš to? Jei prieš keliasdešimt metų, dar nežinodami tokio „daikto“ kaip internetas, būtume paklausę, ką veiks žmonės 2017 metais, turėdami galimybę pasiekti visas pasaulio žinias, būtume labai nustebę, jog žmonės didžiąją laiko dalį paskirs apžiūrinėti katinus ir darytis asmenukes.

Problema tampa ne žinių kiekis – mes labai daug žinome. Veikiau tai – pasirinkimo klausimas. Ši tema grįžta bumerangu tiek namų šeimininkei, tiek filosofui. Gyvenime tenka pasirinkti. Žinių srautas toks didelis, kad gali jus sugniuždyti. Tas srautas nevienareikšmiškas. Mus kamuoja prieštaringos žinios, jos teigia skirtingas tiesas. Filosofas čia galėtų pasiūlyti minčių higieną. Šis patarimas senas, Antikos laikus menantis – mąstymas visų pirma yra išgryninimas ir atmetimas. Jei norite ką nors apmąstyti, turite labai daug dalykų atmesti. Tai labai skausminga, nemalonu. Jeigu ką nors renkamės, tai žaidžiame su galimybėmis, atmesdami ir pasilikdami vieną vienintelę galimybę, kuri galbūt nėra pati geriausia arba pati mažiausia blogybė. Tas keistas ir banalus žmogaus tragizmas būtinybės apsistoti ties vienintele galimybe akivaizdoje. Nes mes norime turėti pasirinkimą, galimybių maksimumą.

Pavyzdys – rinkimai, santuoka: jei jau pasirinkome, tuo keliu ir turėtume eiti. Tačiau nenorime rinktis, nes tai skausminga, nemalonu. Žinome, kad kartu tai nulemia tolimesnį mūsų likimą. Bet rinktis reikia. Šiuo atveju filosofija kasdieniame gyvenime mus gali išmokyti pasirinkimo būdų, technikų, modelių. Kai manęs klausia, kam šiais laikais reikalinga filosofija, manau, kad ji gali pasiūlyti labai pragmatiškų dalykų – ji yra pasirinkimų mokytoja. Juk tokios dilemos kamuoja net buityje. Pavyzdžiui, mūsų elgesys prekybos centre. Kokį maistą mums pasirinkti: skanų, bet nesveiką, ar sveiką, bet vidutiniškai skanų, pigų ar brangų? Ar mes mąstome tą akimirką, kai renkamės? Ir ką mąstome? Kaip tai darome?

Čia jau prasideda filosofija. Jeigu rinkdamiesi elgiamės lyg vaikai, spontaniškai, norim visko, to ir ano, tad šiuo požiūriu esame infantilūs. Savo vaikiškus norus ir pasirinkimus įvilkame į „įmantresnį“ rūbą. Manom esantys laisvi savo pasirinkimuose. Laisvė yra nieko verta, jei nemokam rinktis, laisvė yra sugebėjimas pasirinkti ir gyventi su savo pasirinkimu, sąmoningai žinant, ką darai.

Kalbant kilo mintis apie modeliavimą. Gal tai būtų sėkmingesnis patirties kaupimas – išsirinkti tai, kas geriausia – pavyzdžiui, iš visų produktų pasirinkti gražiausią spalvą, geriausią kvapą, formą. Taip galėtume susimodeliuoti savo asmeninį daiktą, asmeninę filosofiją, formulę.

Tada Jūs iš karto siūlote kitokią gyvenimo filosofinę poziciją. Jūs norite būti kūrėjas: norite daryti įtaką savo pasirinkimams – tokie ir yra kūrėjai. Jie dažnai kuria elgsenos modelius kitiems. Pakalbėkime apie žmones, kurie galios (valdžios) požiūriu yra periferijoje. Tokie yra šiandienos filosofai ir menininkai.

Nors lietuviškame kontekste jie yra tarsi vargetos su ištiesta ranka, žvelgiant plačiau, kūrybinio sektoriaus darbuotojų ir kūrėjų veikla tokia plati, kad jūs negausite jokios patirties, jokio daikto, jokios erdvės, nieko savo gyvenime, prie ko nebūtų prisilietęs kūrybininkas. Ne tik šita erdvė paliesta jų rankos – stalelis, puodelis, padėkliukas. Jūsų apranga, viskas palytėta kūrybos. Žinoma, nebūtinai tai vadintina menu. Net mūsų prekybos centre be pakuotės pieno nenusipirksim.

O Antikos laikais žmonės pirko pieną, bet ne pakuotę. Tad mūsų patirtis yra estetizuota. Pirkinių pasirinkimas atliekamas žvelgiant pro estetinį filtrą. Mūsų telefonas yra ne tik priemonė, bet ir tam tikras patyrimo būdas. Technika tampa antraeiliu dalyku – tai, ką siūlo telefonas, yra daug svarbiau, nei tai, ką norime su juo daryti. Informacijos perdavimas tampa ne toks svarbus. Mes norime žaisti, o tuos žaidimus ir kuria kūrybinio sektoriaus darbuotojai. Iš esmės menas yra ne šiaip įpakavimo kūrimas, bet elgesio būdų kūrimas. Šiuo požiūriu menininkai tampa vidinės kovos dalyviais. Vieni tarnauja tiems, kurie nori įpakavimus kurti – visur, net ir politikoje ar ideologijoje dirba tokie žmonės. Mes net nesusimąstome, kad geriame iš puodelio, kurį kažkas sukūrė. Tiesiog iš jo geriame. Mes neapmąstome puodelio. Mano galva, tos refleksijos, sąmoningumo mums stinga.

Beje, atlikta tyrimų: Putino Rusijoje naudojamos šiuolaikinio meno technikos, siekiant sukurti tiesos ir reliatyvumo efektą, kad nebūtų aišku, kas ta tiesa. Tam pasitelkiamos įvairios faktų ištrynimo technikos iš šiuolaikinio ultraavangardinio meno, tai integruota įvairiausiais lygmenimis. Tiesiog sprendimų priėmėjai ir galios centrai nėra menininkų rankose. Dažnai tai, ką daro menininkai, yra pasipriešinimas savo paties antrininkams – kūrybos sektoriaus darbuotojams, reklamų, popkultūros, žiniasklaidos atstovams – tiems, kurie tarnauja ideologijai ir vartotojiškai visuomenei. Todėl neretai avangardinis menas gyvuoja kaip reakcija į kapitalistinę kūrybos industriją.

Taigi, nors menininkai atsiduria paraštėje, mes juos traktuojame kaip visiškai nereikšmingus, tačiau iš tikro jie yra patys reikšmingiausi. Jie yra mūsų patyrimo tarpininkai. Šiuo požiūriu esama dviejų galimybių – jie mus kiekvieną akimirką kuria arba bando parodyti, kaip mes esame sukurti, arba bando signalizuoti, būti tais termometrais – „žiūrėkite, kur Jūs atsidūrėte“. Šiandien menas neretai atlieka svarbios socialinės kritikos funkciją. Jie bando mus pabudinti. Panašiai yra ir su kritine teorija bei filosofija. Filosofai kartais manosi atliekantys panašią žadintuvo funkciją.

Šnekant apie daiktus, apie aplinką, apie jos formavimą bei kūrimą, aš esu iš jų sumodeliavęs savo aplinką, jaučiuosi autoriumi tos erdvės, nes tik šitoje erdvėje šis puodelis „sugroja“ būtent taip, kaip autorius ir norėjo.

Suprantu, ką turėjote omeny. Jūs tarsi Marselis Diušanas [Marcel Duchamp – red.], kuris padėjo pisuarą parodoje, pavadino jį fontanu, ir tai reformavo visą šiuolaikinio meno istoriją, visą XX amžiaus supratimą apie meną. Tapo aišku, kad viskas priklauso nuo konteksto. Mes pažvelgiame į daiktus kitaip, jei pakeičia žvilgsnio aplinkybes. Šitas puodelis šioje aplinkoje įgauna visai kitokią reikšmę ir būdą jį pamatyti, nei jei jis būtų padėtas lentynoje namie ar prekybos centre.

Kalba apie daikto modeliavimą, spalvų, kvapų, garsų surinkimą į visumą, kuri yra tik jūsų, man priminė dvi teorijas: pirma – mes labai pasitikime savo juslėmis, kaip natūraliu dalyku, galvojame, kad kvapas, garsas yra tai, kas mums duota savaime ir tai yra natūralūs kūniški, gamtiški dalykai. Dabar jau ginčijamasi, ar yra penkios juslės, ar dvidešimt dvi / dvidešimt trys. Tai, ką vadiname juslėmis, nebūtinai apsiriboja tuo, ką galime suvokti kaip jusles. Tačiau šį skirstymą paveldėjome iš Aristotelio.

Jis mums daug ką įteigė, sukūrė mūsų suvokimą ir savo veikale „Apie sielą“ prieš du su puse tūkstančio metų ėmė ir pasakė – turime penkias jusles, taip mes dabar ir galvojam. Šiandien mėginame žvelgti kitaip. Suprantame, kad egzistuoja tokie dalykai kaip propriocepcija arba ekvilibrocepcija. Pavyzdžiui, jei jūs mėgstate plaukti, turite valdyti savo propriocepciją, nes tai yra jėgos ir judesio pamatavimas, kad užgriebtumėt tinkamą grybšnį, arba krepšininkas, mesdamas į krepšį, turi pamatuoti metimo jėgą, bet tai nėra joks jutimas, nėra kamuolio lytėjimas ar uodimas, garsas, tai yra jūsų judesio ir jėgos vidinis jausmas, kaip turite „sustatyti“ savo kūną, kad įmestumėte kamuolį. Krepšininkai tai moka gerai, jie moka tai jausti, sako, kad jaučia metimą. Tai ir yra propriocepcija. Ja naudojamės kiekvieną kartą, kai, pavyzdžiui, norėdami paimti puodelį, turime jausti, kaip tai padaryti.

Kyla moksliniai ginčai, kiek tokių jutimų iš viso yra. Mes jų turime gana daug, pavyzdžiui, elektromagnetines bangas irgi galim jausti, bet, pasirodo, ne taip gerai, kaip koks nors šikšnosparnis. Galim jausti pusiausvyrą – sakiau apie ekvilibrocepciją – pavyzdžiui, važiuojant dviračiu, bet dar įdomiau, kad mūsų jutimai gali būti modeliuojami, mūsų juslės gali būti kuriamos. Jeigu jūs man pasakytumėte, kad čia yra labai puiki arbata, reta, atvežta iš Indonezijos kaimelio, kur arbatžolės yra kultivuojamos specifiniu būdu, o aš klausyčiausi šitos istorijos gerdamas arbatą, man būtų dešimt kartų ypatingiau, nežinau, ar skaniau, bet tikrai ypatingiau ją gerti. Bet jei pasakytumėt, kad arbata atvežta iš labdaros, čia likučiai, pasibaigusio galiojimo, bet gal nenusinuodysi, tai aš tokią arbatą gerčiau visai kitu būdu, ir ji turėtų visai kitokį poveikį.

Taigi, kas vyksta su mūsų juslėmis? Jos yra kuriamos kiekvieną akimirką, jos kuriamos netgi politine prasme. Juslumas yra politinis dalykas. Politikai mums sako, kaip jausti. Mes pamatom žmogų su burka ir imame bijoti, delnai drėksta. Žiniasklaida galinga, mes galvojam, kad po burka yra mažų mažiausia pora kilogramų dinamito. Visa tai galima modeliuoti, nes juslės nėra tiesiog juslės. Juslės yra tai, kas mums yra pasakoma, kaip jaustis.

Geras klausimas, kaip mums patiems kurtis jusles, kaip mums išvengti įtakos, kuri kiekvieną akimirką mus veikia. Kiekvieną akimirką mums ką nors siūlo dėl pačių banaliausių priežasčių, nes nori mums ką nors parduoti. Taip, kaip mes jausimės, taip mes ir pirksime. Jeigu galvosime, kad arbata yra ypatinga, tai mes ją ir pirksime. Kaip tam nepasiduoti, kaip sugebėti pačiam autonomiškai tas jusles gryninti, kurti, atrasti kitų patyrimo būdų? Tai yra įdomi tema. Labai norėčiau, kad žmonės sugebėtų rinktis, komponuotų, apie tai galvotų. Deja, dažniausiai mes esame pasyvūs, suglebę srovėje plaukiančios medūzos pavidalo kūriniai, laukiantys, kur mus nuneš. Beje, medūzos žymiai protingesnės, negu mums atrodo.

Mes esame pasyvūs, taip galvoju ir apie save, priekaištauju, kad ta srovė per daug mane neša, norėčiau būti gyvenime žymiai sąmoningesnis ir to siekiu, deja, būna per daug tokių pasirinkimų, kurie yra kitų primesti, o ne mano paties. Šiuo požiūriu esu žmogus silpnas, daugeliu atveju silpnavalis ir dėl to save labai graužiantis. Žinau, kad tai yra destruktyvu, laikas nuo laiko patiriu tą destruktyvumą, bet tai yra mano filosofinė graužatis, man rūpi tas momentas. Taip atsiranda žirklės, takoskyra tarp to, kas tu manai, kad būtų teisingas gyvenimas ar ko tu norėtum iš gyvenimo, ir to, kaip tau pavyksta tai realizuoti, ir ji yra labai dažnai nuvilianti. …

Parengė Laima Žvirėlaitė