ROALD DAHL

STABDANTYSIS PAKELEIVINGAS

Pasaulinis netikėtumo meistras

Roald’is Dahlis gimė 1916 m. mažame Jungtinės Karalystės miestelyje Landafe. Tėvai jį pavadino garsaus norvegų keliautojo Roald’io Amundseno garbei.

Dar būdamas vaikas R. Dahlis pradėjo dirbti šokolado fabrike degustuotoju. Per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo Karališkosiose oro pajėgose, buvo keliskart sužeistas. 1942 m. išvyko į Vašingtoną, ten dirbo Didžiosios Britanijos ambasadoje kartu su Jameso Bondo autoriumi Ianu Flemingu. Remdamasis vaikystės ir karo metų patirtimi pradėjo rašyti apysakas ir šios netrukus tapo pasauliniais bestseleriais. Karo piloto nuotykiai pravertė ne tik kuriant literatūrą – sūnui patyrus galvos traumą rašytojas iš lėktuvo kuro siurblio sukonstravo specialų įtaisą skysčiams iš galvos pašalinti ir taip išgelbėjo jam gyvybę.

Pats tinkamiausias žodis R. Dahlio tekstams apibūdinti – netikėti. Daugelio istorijų pabaigą ypač sunku numatyti, mat būdingas nelauktas pasakojimo posūkis. Kita rašytojo tekstų ypatybė – juodasis humoras.

Pirmasis R. Dahlio apysakų rinkinys „Someone Like You“ pasirodė 1953 m. Su kiekvienu nauju kūriniu rašytojo populiarumas vis augo: 1980–1990 m. vien Didžiojoje Britanijoje buvo parduota per 11 milijonų egzempliorių jo knygų vaikams. Daugelio jų temos yra priekabiavimas ar pašaipos, nes mokykloje Roald’is pats tai buvo patyręs dėl keisto savo vardo tarimo [rrual] ir ūgio, vėliau pasiekusio beveik du metrus.

R. Dahlis mirė 1990 m. lapkričio mėn.


Turėjau naują mašiną. Tai bent buvo žaisliukas – didžiulė BMW 3.3 Li, taigi – 3,3 litro, ilga važiuoklės bazė, kuro įpurškimas… Maksimalus greitis – 129 mph, fantastiškas pagreitis. Blyškiai mėlynos spalvos. Sėdynės tamsesnio mėlio, odinės – natūrali minkšta oda, puikiausios kokybės. Elektrinis langų ir stoglangio valdymas. Radijo antena pakildavo vos palietus mygtuką, išjungus – pasislėpdavo. Galingas variklis tik pajudėjus suurgzdavo, sukriokdavo, bet pasiekus 60 mylių per valandą šie garsai dingdavo ir motoras pradėdavo maloniai murkti.

***

Šįkart traukiau į Londoną pats sau.
Buvo graži birželio diena. Pievose ruošė šieną – pjovė, vartė, džiovino, – abiejose kelio pusėse švietė vėdrynai. Atsilošęs ant sėdynės tyliai judėjau ramiame šnabždesy, 70 mph, gal tik dviem pirštais liečiau vairą, mašina ir pati laikėsi tiesiai.
Priekyje išvydau žmogų – atkištas kumštis, iškeltas nykštys. Spustelėjau stabdį, sulėtinau, pasukau į šoną, sustojau šalia jo. Sklandžiai, neskubėdamas. Aš visada sustodavau stabdantiesiems pakeleivingas. Žinojau, koks jausmas stovėti kaimo pakelėje, kai pro šalį švilpia automobiliai. Kadaise teko. Nekenčiau vairuotojų, apsimetančių, kad nemato manęs, ypač tų didelėse tuščiose mašinose su trimis laisvomis sėdynėmis. Tokios brangios ir didelės retai kada sustodavo. Daugiausia paveždavo mažesnės ar kokios aprūdijusios arba jau prikimštos vaikų, o vairuotojas tardavo: „Manau, kad galim pasispaust!“
Tas žmogus kyštelėjo galvą pro nuleistą langą ir paklausė:
– Viršininkas, gal važiuoji į Londoną?
– Taip, – atsakiau. – Šokit vidun.
Jis įsėdo, ir aš vėl pajudėjau.
Nedidelio ūgio žiurkiaveidis vyras pilkais dantimis. Akys tamsios, žvitrios, gudrios kaip žiurkės, ausys viršuje truputį smailėjančios. Drobinė kepurė ant viršugalvio, pilkšvas švarkas su didžiulėmis kišenėmis. Dėl to pilkšvo švarko, žvitrių akių ir smailėjančių ausų jis panėšėjo ne į ką kitą, o į tam tikros rūšies didžiulę žmogaus pavidalo žiurkę.
– Į kurią Londono dalį keliaujate? – paklausiau.
– Man reikia skersai Londono į kitą pusę ir toliau. Varau į Epsomą, lenktynes. Šiandien – Derbio diena.
– Taip, tikrai, – patvirtinau. – Norėčiau ir aš su jumis. Patinka lažintis, kuris žirgas nugalės.
– O aš niekad nesilažinu, – prisipažino jis. – Net nestebiu lenktynių. Tai toks kvailas, nerimtas užsiėmimas.
– Tai dėl ko ten vykstate?
Man pasirodė, kad jam nepatiko šis klausimas. Jo mažas žiurkiškas veidas pasidarė visiškai tuščias, jis tylėdamas sėdėjo, įsistebeilijęs tiesiai į kelią priekyje.
– Tikriausiai darbuojatės prie lažybų aparatų ar kur nors kitur lenktynėse… – nutariau pakalbinti.
– Tai dar kvailiau. Jokio įdomumo prižiūrėti tuos jų siaubingus lažybų aparatus arba pardavinėti mulkiams bilietus. Kiekvienas durnius tą sugebėtų…

***

Stojo tyla. Nusprendžiau daugiau nebekamantinėti. Prisiminiau, kaip anomis „pakeleivingų mašinų“ dienomis vairuotojų užduodami klausimai erzindavo mane. Kur tu važiuoji? Dėl ko ten? Kuo užsiimi? Ar esi vedęs? Turi kokią panelę? Koks jos vardas? Kiek pačiam metų? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nekęsdavau to.
– Atsiprašau, – tariau. – Visai ne mano reikalas, ką jūs ten veiksite. Bėda ta, kad esu rašytojas, o dauguma jų – baisiai smalsūs…
– Rašai knygas?
– Taip.
– Knygų rašymas – tvarkoj. Va ką vadinu kvalifikuotu užsiėmimu. Mano užsiėmimas – irgi kvalifikuotas. Nekenčiu tokių žmonių, kurie praleidžia visą savo gyvenimą užsiimdami kokiais užknisančiais rutininiais darbais, nereikalaujančiais jokio meistriškumo. Supranti, ką turiu galvoj?
– Taip.
– Gyvenimo paslaptis, – pradėjo jis, – tapti labai labai geru kokioje nors labai labai sunkiai įvaldomoje srityje.
– Kaip jūs? – pabaigiau už jį.
– Tiksliai. Kaip pats ir aš – abu.
– Iš ko darote išvadą, kad aš gerai dirbu? – pasidomėjau. – Aplinkui daugybė blogų rašytojų…
– Nevairuotum tokios mašinos, jeigu nebūtum geras rašytojas, – atsakė jis. – Turėjo kainuoti nemažai šlamančių – šitoks daikčiukas.
– Ji nebuvo pigi…
– Kiek traukia?
– Šimtą dvidešimt devynias mylias per valandą.
– Lažinuosi – nepavyks.
– Lažinuosi – pavyks.
– Visi automobilių gamintojai melagiai, – nukirto jis. – Pirk kokią tik nori mašiną, ji niekad neįstengs to, ką gamintojai žada savo skelbimuose.
– Šita įstengs.
– Tada paspausk ir įrodyk. Pirmyn, viršininkas, mink, pamatysim, ką ji gali!

***

Prie Čalfont Sent Piterio transportas patenka į žiedą, o tuoj pat už jo pirmyn šauna ilga tiesi dvipusės autostrados atkarpa. Iš žiedo įsukome į autostradą, ir aš stiprokai nuspaudžiau akceleratorių. Didžiulė mašina šoktelėjo pirmyn, lyg jai kažkas būtų įgėlęs į užpakalį. Per dešimt sekundžių – apytiksliai – jau lėkėm 90 mph.
– Malonumas! – šaukė jis. – Grožis! Taip ir laikyk!
Myniau akceleratorių beveik iki dugno. Spustelėjau dar.
– Šimtas! – garsus šūksnis. – Šimtas penki! Šimtas dešimt! Šimtas penkiolika! Dar! Dar! Neatleisk!
Lėkiau tuščia eile – zvimbt zvimbt pro kelis automobilius kaip pro stovinčius!
Žalias „Mini“, didelis kreminės spalvos „Citroën“, baltas „Land Rover“, didžiulis vilkikas su pilna priekaba konteinerių, oranžinis „Volkswagen Minibus“…
– Šimtas dvidešimt! – nerimo mano keleivis, aukštyn žemyn šokinėdamas ant sėdynės. – Spausk! Spausk! Iki pat viens du devyni!
Tą akimirką pasigirdo sirena. Policijos! Taip garsiai, lyg pačiame mašinos viduje. Paskui išniro motociklas su faru. Šalia mūsų! Pralenkė vidine eile ir pakėlė ranką liepdamas sustoti.
– Po paraliais, – atsidusau. – Prasti reikalai!
Faras pro mus pralėkė gal 130 mph ir praėjo maždaug pusė minutės, kol sulėtino. Galiausiai suktelėjo į kelkraštį, sustojo, aš – už jo.
– Nežinojau, kad policijos motociklai gali tiek ištraukt, – pakomentavau gana nevykusiai.
– Šitas gali, – užtikrino mano keleivis. – Jis tokios pat markės kaip paties – BMW R90S. Greičiausia pyrda kelyje. Štai kokius jie dabar turi.
Faras nulipo nuo savo motociklo ir pakreipęs šį į šoną parėmė kojele. Tada nusitraukė pirštines ir rūpestingai padėjo jas ant sėdynės. Jis niekur neskubėjo. Laikė mus savo valdžioje, žinojo, kad niekur nedingsim.
– Tikra bėda, – suniurzgiau. – Man tai visai nepatinka.
– Nesakyk jam nieko daugiau nei būtina, ok? – pabėrė mano kompanionas. – Tik ramiai sėdėk ir nepliurpk.