fbpx

SPALVA YRA POJŪTIS

Lina Simutytė

Mokyklos bendrabučio plytos buvo sukramtytos gumos spalvos. Tačiau Gumbas manė kitaip. Jam šis pastatas atrodė bespalvis – visai kaip vanduo, be paliovos teliūskavęs pastato rūsyje įrengtoje skalbykloje.
Jos buvo trys. Skalbimo milteliais kvepiančioje rūsio prietemoje priminė fosforiniais dažais nupurkštas portalų duris į paralelinius pasaulius. Į kairiąsias belsiesi – galvos neteksi, dešinėn suksi – draugą prarasi, tiesiai žengsi – daug vargo patirsi. Nors nepamenu, kurioje pasakoje panašius žodžius aptikau pirmąkart, gerai atsimenu knygos apie devynis brolius ir sesę Elenytę iliustracijas. Ypač tą – su degutu ištepta kumele ir prie jos prilipusia laume. Kumelė žvelgia į ją iš viršaus ir ruošiasi egzekucijai. Juodbėrė šuoliuos, beveik skris, tauškėdama savo metaliniais apkaustais, vieną po kitos trypdama atsiskiriančias laumės kūno dalis. Kumelė pakils, jos karčiai plaikstysis virš prie būdų lojančių skalikų, visko mačiusių brolių, virš namų stogų, jų langų, pieno ir kraujo upių. Virš pasakiškos, bet sukiužusios kasdienybės. O tada pradės snigti. Laumės smegenys ir kaulai išsitaškys tapę puriu, visa slepiančiu sniegu.
– Skalbimo mašinos yra vandens kalėjimo kameros, – sakydavo Gumbas, kai šeštadieniais su kalnu spalvotų drabužių išnarų nusileisdavom žemyn. Viską sugrūdę į skalbimo mašinos gerklę, laukdavom, kol ši pradės seilėtis.
Kampinė mašina dešinėje nuolat skalbė bendrabutyje gyvenančių mokinių paklodes, užvalkalus, mokyklos valytojų bei virėjų prijuostes, kava aplaistytas ir šakočių riebalais suteptas servetėles iš mokytojų kambario. Vidurinė buvo skirta mokinių rūbams. Žinoma, iš anksto rezervavus laiką. Trečioje skalbyklėje – tamsūs audiniai. Joje kartais sukdavosi juodas ūkvedžio kombinezonas, kurio atšvaitų įsiuvai rankogaliuose švystelėdavo kaip kometos arba krentančios žvaigždės.
Gumbas kartą sugalvojo norą – gauti darbą.
– Ką pirksi?
– Vištą, – atsakė ir nutilęs įsispoksojo į ratu besisukančią tamsą.
Gumbas buvo keistas. Net man. Pradėti reiktų nuo to, kad jis su tėvais anksčiau ir dirbo, ir gyveno paukštyne. Mama lesindavo vištas ir ruošdavo jas pardavimui. Nupešusi plunksnas, išvaliusi vidurius, broilerius grūsdavo į plastikinius maišus, vaizduojančius pietų metu prie stalo susirinkusią besišypsančią šeimą. Garuojanti, regis, ką tik iš orkaitės ištraukta višta plastiko skiautėje puikuodavosi stalo centre, kai Gumbo šeima pietums gaudavo vištienos atliekas. Jo tėvas buvo atsakingas už kudakuojančių galvų kirtimą. Gumbas prilaikydavo nupjauto rąsto gabalą, virš kurio tėvas prispausdavo spurdančią vištą ir atlikdavo tai, už ką gaudavo atlyginimą, kurį būtinai atšvęsdavo. Žinoma, švęsdavo dažniau nei kartą per mėnesį, tačiau vienas vakaras buvo lemtingas.
Baltas staliukas plastmasiniais apvadais skerdykloje žvilgėjo stiklinėmis taurelių akutėmis, kurias tėvas pildė ir tuštino savo kolegų akivaizdoje. Gumbas ir tąkart kantriai atliko savo pareigą. Pirmą kartą tėvo užsimotas kirvis tik perskrodė orą ir pakibo virš sūnaus peties. Antras mostas kliudė Gumbo pakaušį. Plonytis kraujo siūlas jo viršugalvyje priminė žemėlapyje nubrėžtą naują priemiesčio gatvę, kuri netrukus virto kvartalu, o tada – atskiru rajonu ir besiplečiančia raudonąja miesto zona. Gumbas, dar nespėjęs suvokti, kas įvyko, buvo paragintas pagaliau tapti vyru ir pakelti pirmąją, o tada – antrąją ir trečiąją taureles, kol galop susmuko ant šiaudais badančio skerdyklos grindinio. Prasidėjus rytinei pamainai, Gumbą rado dvi moterys. Tai jos išvaikė aplink susispietusias vištas, kapojusias raudonais siūlais siuvinėtą pakaušio dalį.
Tą rytą ligoninėje Gumbas sužinojo, ką reiškia švari patalynė. Pietums pirmą kartą valgė šiltą sriubą su raidėmis iš makaronų. O kitą vakarą palatos kaimyno nešiojamojo kompiuterio ekrane žiūrėjo „Matricą“. Kai kaimynas išvertė Morfėjaus frazę You take the blue pill – the story ends. You take the red pill – you stay in Wonderland and I show you how deep the rabbit hole goes, Gumbą persmelkė žinojimas: būtent taip prasideda naujas gyvenimas pasaulyje, kurio dėsnių nebūtum galėjęs net įsivaizduoti. Tačiau Gumbo vaizduotė buvo pavydėtina. Tai apskritai galima vadinti ne vaizduote, o nuojauta arba vidine navigacija, kuria jis vadovaudavosi pats to nesuvokdamas. Iš pradžių išmoko skaičiuoti makaronų raides sriuboje, o tada – jungti jas į sekas, kurias perskaitydavo. Raidžių junginiai virsdavo žodžiais, žodžiai – sakiniais, o gydytojai sutartinai kartojo: šio vaikino laukia didi ateitis.
Gumbas buvo iš tų, kurie nedvejodami renkasi raudoną piliulę.

2020-12-22