Kadras iš filmo „Vizija“ (Vision, rež. Naomi Kawase, 2018)
Silvija Butkutė

Šokis virš kalbančio miško. Naomi Kawase vizijos

Centimetras per sekundę – tokiu greičiu, šaknimis skleisdami elektros impulsus, vieni su kitais bendrauja medžiai. Subtiliame informacijos perdavimo procese taip pat dalyvauja gamtos stichijos: vėjas, lietus, specialus greito reagavimo grybienos būrys, vabzdžiai ir žinduoliai. Pasak gamtininko Peterio Wohllebeno, knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ autoriaus, egzistuoja teorija, jog miškus apraizgęs pasaulinis miškatinklis, Wood Wide Web, sudarytas iš skirtingų rūšių medžių ir jų tarpusavio keitimosi informacija strategijų. Jie maitinasi, socializuojasi, dauginasi, depresuoja, sensta, o pajutę pavojų prakaituoja, skleisdami įvairios cheminės sudėties ir aromato baimės kvapą.

Tokį salsvą, nosį riečiantį kvapą uodžiu perskaičiusi apie naktines operacijas Pelesos botaninio parko draustinyje, išgirdusi apie rudeninę medžiapjūtę Labanoro girioje, net prisėdusi ant modernaus suolelio mieste – tik ant paties kraštelio, ieškodama paunksmės po dar per jaunu importiniu medeliu. Sudirgintomis juslėmis, deguonies trūkumo užspaustais smilkiniais, slepiuosi kino teatre, kur žaliuojančias smegenis apšviečia ekranas, ir priimu 11-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio kvietimą pabėgti į sakuromis žydinčius Jošino kalnus.

Kasdienis medžių gyvenimas vyksta kaip sulėtintame kine – jie auga lėtai, sudaryti iš mažų ląstelių, kuriose nedaug oro, aktyviems veiksmams atlikti reikia ištisų mėnesių. Jie nepavaldūs skubėjimui, o romantiškas šakų šnarėjimas, kalbant apie energiją, kainuoja kalorijas, reikalingas sušokti energingą fokstrotą. Laiko ir lėto gyvenimo būdo filosofijos sąvokos sieja paslaptingą medžių gyvenimą ir pasaulyje pripažintą japonų režisierę Naomi Kawase. „Užaugau Japonijoje, Naros miesto apylinkėse, kurios gamta ypač turtinga. Jei nori išvysti vyšnių žydėjimą – lauk pavasario, jei nori paskanauti persimono – teks palaukti rudens. Koks svarbus yra laukimas“, – sako ji.

Lėtai, tačiau užtikrintai pildosi režisierės per daugiau nei dvidešimt metų sukurtų filmų sąrašas. Pirmieji jos darbai buvo palankiai sutikti Japonijoje, Naomi susižėrė daug svarbiausių kino industrijos įvertinimų: 1997 m. tapo pirmąja ir jauniausia japonų režisiere, pelniusia „Auksinės kameros“ apdovanojimą Kanų kino festivalyje už pirmąjį savo ilgametražį filmą „Suzaku“ (Moe no suzaku), 2000 m. jos drama „Jonvabalis“ (Hotaru) apdovanota FIPRESCI ir CICAE prizais Lokarno kino festivalyje, 2007 m. „Raudantis miškas“ (Mogari no mori) pelnė Didįjį Kanų kino festivalio apdovanojimą. N. Kawase – ne tik dažna viešnia svarbiausių kino festivalių konkursinių programų komisijose, tačiau ir kino festivalio jauniesiems kūrėjams gimtojoje Naroje iniciatorė.

Žymos: