Pasakojimo teorija aiškina, jog literatūroje viskas yra kaip kine: kuo arčiau įvykių pasakotojas, tuo jie detalesni. Ir atvirkščiai – jei nuotolis didelis, detales keičia apibendrinimai, vadinamosios proto įžvalgos. Tad rašytojai yra pasmerkti būti bent kažkiek atsitraukę nuo tikrovės, apie kurią pasakoja. Bent jau tiek, kad nesugriautų savo šeimos ar santykių su draugais. Taip paprastai patariama kūrybinio rašymo mokymuose.

Tačiau šiandien socialinė distancija – jau nebe sėkmingos kūrybos, bet geros sveikatos sąlyga. Ar būtų galima sakyti, kad rašytojai yra geriausiai pasiruošę kovoti su COVID-19 pandemija ir šiandien būtent jie, o ne tik visuomenės sveikatos specialistai galėtų pamokyti, kaip išvengti dėl pernelyg artimų kontaktų plintančios infekcijos?

Norėdama suprasti, kas mūsų civilizacijos laukia netolimoje ateityje, Vakarų literatūra atsigręžė į savo istoriją ieškodama tekstų, kuriuose svarstomi socialinės distancijos ir jos pasekmių žmogui bei visuomenei klausimai.

Pasirodo, tais pačiais 1909 m., kai italas Filippo’as Tommaso’as Marinettis paskelbė savo futurizmo manifestą (o jame šlovino žmogaus gyvenime dalyvaujančias mašinas), anglų rašytojas E. M. Forsteris publikavo trumpą apsakymą „Mašina sustoja“ (The Machine Stops) ir jame nupasakojo pasaulį, kuriame prievolė bendrauti niekada nesusitinkant, tarpininkaujant technologijoms sugriauna žmogaus egzistencijos pamatus. Vietoje futuristinio technologinio optimizmo E. M. Forsteris pasiūlė kitą požiūrio perspektyvą, – joje dominavo visiškas technologinis pesimizmas.

Europos kultūros istorija pasirinko F. T. Marinettį ir futuristų manifestą – sunku rasti bent kiek literatūra ir menu besidomintį žmogų, negirdėjusį apie šį tekstą. Priešingai, E. M. Forsterio apsakymas beveik iškart nugrimzdo į užmarštį. Ir tik neseniai britų nacionalinis transliuotojas BBC šiam rašytojui skyrė visą laidą, kurioje buvo su liūdesiu pranešta, kad, jei norime suprasti, kuo baigsis bendravimas „Zoom“, „Skype“ ir panašiais nuotoliniais įrankiais, turėtume rasti laiko perskaityti E. M. Forsterio „Mašina sustoja“.

Laikais, kai elektroninė komunikacija buvo labiau svajonė nei kasdienybė, šis autorius išpranašavo tikrovę, kurioje žmonės bendrauja tinkle, primenančiame socialines medijas, o socialinė distancija tampa išgyvenimo sąlyga. Keista tai, jog E. M. Forsteris nebuvo mokslinės fantastikos kūrėjas, „Mašina sustoja“ yra vienintelis jo parašytas šio žanro tekstas. Čia besiveriančioje ateities vizijoje visi komunikuoja per specialias sistemas, neišeidami iš namų. Pagal aprašymą jos labai panašios į šiuolaikines virtualias platformas. Muzika taip pat užsisakoma ir atsisiunčiama nuotoliniu būdu. Pavieniui gyvenančiųjų būstai yra atskiri pasauliai, kuriuose veikia jų pačių nusistatytos taisyklės, o anapus namų sienų Žemės planeta, kaip visi tiki, – tik negyvenama nuodinga dykra. Tad išeiti ir susitikti kitus yra pavojinga. Tokioje situacijoje E. M. Forsterį labiausiai gąsdino būtinybė absoliučiai pasikliauti mašinomis, nes be jų žmogus yra visiškai bejėgis. Rašytojo požiūriu, tik nuotoliniu būdu komunikuojantis žmogus iš esmės yra kalėjime, nes bet koks jo kontaktas su išore priklauso nuo mechanizmų.

Apsakymas „Mašina sustoja“ pasakoja apie moterį vardu Vashti, gyvenančią viename iš daugelio požeminių namų. Herojės kūnas apibūdinamas kaip į skudurą įvyniotas mėsos gabalas, kuriuo, leisdama dienas viena, ji seniai nustojusi rūpintis. Moters veidas baltas kaip pelėsis – tai mėgiamas rašytojo epitetas, dažnai naudojamas apibūdinant visiškai nustojusią judėti žmoniją. Apsakymas prasideda Vashti namų aprašu: „Įsivaizduokite, jei galite, mažą šešiakampį kambarį, panašų į bičių korių akutes.“ Sienose pilna mygtukų ir svertų, kuriais moteris gali įjungti vaizdo ryšį, dalyvauti masiniuose renginiuose, klausytis paskaitų ar muzikos. Taip pat vienu mygtuko paspaudimu valdoma visa namų įranga – iš sienos išlenda lova ar stalas. Yra mygtukas, išjungiantis bet kokią komunikaciją – tada Vashti patiria visišką vienatvę. Šioje tikrovėje, beje, įmanomos kelionės – reguliariai skraido lėktuvai. Tačiau jais niekas nesinaudoja, nes pasaulis visur yra visiškai vienodas.