Architektas Slavis L. Poczebutas fabrike „Sparta“, Vilniuje. Eglės Bazaraitės nuotrauka
Kalbino Elena Paleckytė

Slavis L. Poczebutas: miestas, purvas, reivas

Slavis Lew Poczebutas – lietuviškų šaknų turintis vokiečių architektas, dirbęs tokiose žymiose studijose kaip „OMA“ bei „Arup“, o dabar Berlyne įkūręs savąją – „Mekado“. Nors ši studija veikia ir architektūros, ir interjero dizaino srityse, pačiam S. L. Poczebutui įdomiausias yra tvarus miestų vystymasis tiek ekologine, tiek socialine prasmėmis. Jau septintus metus jis atvyksta į Vilniaus Gedimino technikos universitetą kuruoti architektūros studentams skirtas dirbtuves, kuriose dažniausiai akcentuojami būtent socialiniai aspektai. Šįmet jos vyko ištuštėjusioje „Spartos“ gamykloje Vilniuje, tad pokalbis prasidėjo improvizuota ekskursija po patalpas. Svarbiausiu jos akcentu tapo kriaušių raškymas – fabriko darbuotojai buvo iš kojinės, vielos ir pagalio pasigaminę paprastą, bet puikų įrankį, skirtą pro langą skinti vaisius nuo šalia augančios kriaušės. Toks žaismingas sumanymas artimas ir S. L. Poczebuto požiūriui į viešąsias erdves. Jis teigia, kad reikia improvizuoti, jaustis laisvai, nelaukti leidimų ar nurodymų ir patiems imtis iniciatyvos.

Kūrybinių dirbtuvių metu intensyviai dvi savaites bendraujate su studentais, natūralu, kad darote vienokias ar kitokias išvadas apie visą šalį. Ar matote paralelių tarp architektūros studentų ir to, kaip Lietuvoje formuojamos viešosios erdvės?

Paralelės ryškios. Vakar šnekučiuojantis su kitais dėstytojais kalba pasisuko apie Lietuvoje esančius draudimus – apie tai, kad viešosiose erdvėse negalima vartoti alkoholio, kad norėta uždrausti rūkyti balkonuose, kad netgi galvojama neleisti alkoholinių gėrimų lauko kavinėse. Kyla klausimas, kaip toli galima nueiti varžant visuomenę? Miesto erdvėse randantis problemoms, jas reikia spręsti, tačiau draudimai niekad nėra išeitis, istorijoje gausu tai įrodančių pavyzdžių. Anksčiau vilniečiai sėdėdavo parkuose, iškylaudavo, gurkšnodavo kad ir alų, o dabar dėl draudimų viešosios erdvės nebėra tokios aktyvios. Žinoma, būtų galima prieštarauti ir sakyti, kad tai – tik alkoholis. Nesutinku ir manau, jog kalba ne apie alkoholį, o apie laisvę, neformalumą. Tam, kad išnaudotum, kurtum viešąsias erdves, reikia įsitraukti, prisiimti atsakomybę. Kaip studentai bijo laisvų temų, kad jiems nebus pasakyta, ką daryti, taip gyventojai bei bendruomenės neprisiima atsakomybės už aplinką. Jie galvoja, jog kažkas neva draudžiama, kad valstybė neva tuo ir be jų įsikišimo pasirūpins.

Naujoji karta yra atsakinga už ateities sprendimus. Ko iš jos tikitės?

Jie turėtų suvokti, kad viskas – jų pačių rankose. Yra žmonių, degančių noru pakeisti pasaulį, pavyzdžiui, Greta Thunberg. Būtų nuostabu, jei studentai turėtų panašios ugnies, jaustų atsakomybę, mąstytų kritiškai. Viešosios erdvės klausimus reikėtų nagrinėti iš socialinės, architektūrinės, urbanistinės pusių. Tikiuosi, kad užsimegs dialogas tarp savivaldybės, meno institucijų, bendruomenių, kad tokių pavyzdžių kaip Reformatų skveras Vilniuje, kurio idėjos buvo primestos iš viršaus, mažės bei atsiras daugiau iš bendruomenių kylančių sumanymų.

Galbūt galėtumėte pasidalinti sėkmingą bendradarbiavimą tarp institucijų ir bendruomenių atspindinčių iniciatyvų ar projektų pavyzdžiais?

Nėra jokio recepto, tobulo pavyzdžio. Bendruomenių įtraukimas visada sudėtingas, nesvarbu, ar tai projektas Azijoje, Europoje, ar Šiaurės Amerikoje. Kaip žmonių tarpusavio santykiai, taip ir savivaldybių bei gyventojų bendradarbiavimas priklauso nuo abiejų pusių. Jei leidžiate miesto valdžiai įsakinėti, primesti savas idėjas, sprendimus – žinoma, būsite prispausti. Tačiau jei kaip pilietinė visuomenė reaguojate, savivaldybė irgi privalės tai daryti. Interviu, filmai, paskaitos, parodos, diskusijos viešosios erdvės temomis yra reikšmingi, jie skatina aplinkinių susidomėjimą, atsakomybės jausmą. Svarbu neapsiriboti tik dizaineriais bei architektais, nepamiršti platesnės auditorijos.

Viešoji erdvė nėra vien skverai ar aikštės, tai ir gatvės, keliai. Kaip vertinate šiandieninę Vilniaus transporto situaciją? Ar jau pasiektas kritinis taškas, kuomet tiesiog privalu imtis veiksmų?

Ne tik Vilnius, bet ir daugybė kitų miestų tikrai privalo ką nors daryti. Bet būtent čia labai ryškiai matosi, kad dominuoja automobiliai, o tai prieštarauja šiuolaikiniam požiūriui į miestų vystymą. Nesuprantu, kodėl Senamiestis jiems vis dar atviras. Ten ankšta, gatvės siauros, o jomis tebelakstoma, tai labai pavojinga. Gausu mašinų pripildytų kiemų. O juk tos erdvės turėtų būti žmonėms, jose galėtų žaisti vaikai, gyventojai – džiauti skalbinius, rengti iškylas, plėtoti miesto sodininkystę; yra tiek daug panaudojimo būdų.

Todėl siūlyčiau atkreipti dėmesį į kitas transporto rūšis. Dviračiai tikrai patrauklūs, tačiau Vilniuje nedaug jiems skirtų takų, o ir tie nėra patogūs, šiuolaikiški. Taip pat reikėtų investuoti į viešąjį transportą, jūsų jau turimą troleibusų sistemą. Troleibusai elektriniai, neteršia aplinkos, jiems nereikia įrengti bėgių, kurie būtų reikalingi tramvajams, pakaktų skirti specialias eismo juostas.

Žymos: