Sovietų Sąjungoje ir posovietinėje erdvėje fantastinė literatūra yra ne tiek žanras, kiek egzistavimo būdas. Nesiimsiu spėlioti, ar esama forumų ir informacijos resursų, skirtų detektyvų mėgėjams, – apie jų susibūrimo vietas bei egzistuojančius festivalius, kaip ir šio žanro apdovanojimus, nesu girdėjusi (Vakaruose tokių yra). Tačiau fantastikos mėgėjų sambūrių – bent keli. Vienų ar kitų autorių sekėjai dėl savo garbinamų objektų tiek įsiaudrina, kad ginčai ir intelektualinės kovos čia vyksta net iki visiško tarpusavio santykių nutraukimo… Man sunku įsivaizduoti, kad Tolstojaus ir Dostojevskio (arba Doncovos ir Marininos) gerbėjai pasiektų tokią abipusio priešiškumo įtampą (nuostabus J. Mamino filmas „Bakenbardai“ vis dar laikomas „fantastika“).

Kaip ir bet kokia uždara bendruomenė (uždara ta prasme, kad pašalietis pažvelgęs į ją tik gūžtelėtų pečiais ir grįžtų prie savo reikalų), fantastikos mėgėjai sukūrė ne tik savo kalbą, bet ir kodus, pagal kuriuos jie atskiria savuosius. Tiesą sakant, kodai nėra jau toks neįprastas dalykas, citatos, ypač poetinės, padeda atpažinti bendraminčius, vienintelis skirtumas tas, kad minimųjų ratas turi aiškiai apibrėžtas ir griežtas ribas. Pašalietis, net cituojantis Brodskį ar Pasternaką, jų citatų greičiausiai neatpažins, žinoma, jeigu jis nėra fanas. Taigi kalbame apie fanus, o fanas, priminsiu, yra elementariausia žodžio fanatas santrumpa.

Kultinės knygos todėl ir kultinės, kad jose esančios frazės virto posakiais bei memais. „Čia graži vietovė“, „lipamasis akmuo“, „jis erzina mano sagraži“, „man patinka aktyvi protoplazma“, „kodėl gi kilmingajam donui…“ Štai todėl skaitytojas su tokiu užsidegimu atmeta naujuosius vertimus – jeigu nėra „namų darkytojos“, koks gi tai „Karlsonas“? Labiausiai iš rusų autorių po citatą ištąsyta brolių Strugackių kūryba, tačiau ir kitų autorių neaplenkė ši dalia, o kai kuriais atvejais sparnuotiems posakiams padeda plisti ekranizacijos (taip atsitiko su Aleksandro Mirerio romanu „Svarbiausias pusdienis“, virtusiu televizijos serialu „Tarpininkas“, arba Kiro Bulyčiovo apsakymu „Ateity, prieš šimtą metų“, tapusiu serialu vaikams „Viešnia iš ateities“).

Tačiau nelaikykite fendomo ekscentrikų klubu. Yra niuansų.

Fantastikos žanras kaip tik praturtino mūsų kalbą reikalingais žodžiais, kurių iki tol nebuvo, o štai dabar juos turime. Pavyzdžiui, čekų žodis robotas, kurį sukūrė Karelo Čapeko brolis dailininkas Josefas Čapekas, antifašistas, miręs nuo vidurių šiltinės Bergeno-Belseno koncentracijos stovykloje. Šiuo metu tokia populiari sąvoka botas (kompiuterio programa) padaryta iš roboto. Remdamasis šiuo terminu Isaacas Asimovas sugalvojo robototechnikos, arba robotikos, profesiją („taikomąjį mokslą, kuris sukuria automatizuotas technines sistemas ir yra svarbiausias techninės gamybos intensyvumo pagrindas“ – žr. Vikipediją). Už žodį androidas (į žmogų panašus robotas), atrodo, turime būti dėkingi prancūzų rašytojui Philippe’ui Auguste’ui-Matiasui de Villiers de l’Isle-Adamui ir jo romanui „L’Ève future“ (1886). Tačiau kai kurie terminai išliko tik fantastinėje literatūroje – visų tų graviliotų, blasterių, glaiderių ir kitų naikinimui bei judėjimui skirtų priemonių pavadinimai kol kas pakeliui iš individualaus į visuotinį vartojimą; kam išgalvoti naują įvardijimą ginklui, šaudančiam sutelktais šilumos ar šviesos spinduliais, jei mes jau tiksliai žinome, kad tai – blasteris?

Bet yra ir visai nespecifinių sąvokų. Būtent jos – daug įdomesnės.

Vienu metu socialiniuose tinkluose sklandė sąrašai žodžių, apibūdinančių įvairiausias subtilias dvasines būkles ir reiškinius, egzistuojančių vienose kalbose, tačiau nesančių kitose, nors jie reikalingi ir naudingi.

Kad tokių žodžių yra – ne naujiena, tai žinoma nuo Puškino Eugenijaus Onegino laikų: „Всё тихо, просто было в ней, / Она казалась верный снимок / Du comme il faut… (Шишков, прости: / Не знаю, как перевести)“ („Rami ji buvo, paprasta. / Ji rodės kopija puikiausia / Du comme il faut… (Šiškovai, tu / Atleisk, – kaip verst, nesuprantu.“) [A. Venclovos vertimas – E. D.] Dėl kalbos lankstumo prie daugelio svetimybių – galifė, frakas, kostiumas – visiškai pripratome, žodis vulgar transformavosi į vulgarumą, o comme il faut taip ir liko. Bet kokiu atveju, mano wordas jo nežymi, nors jis dažniausiai vartojamas manieringam išsireiškimui „ne comme il faut“ – „netinkama“, o žodžio handra [vartojamas tik rusų kalboje, iš lot. hypochondria – E. D.] neprireikė pakeisti jokiu splynu. Beje, frazę „верный снимок“ („tikra kopija“) mes tiesiog mašinaliai atmetam kaip dirbtinę.

Gėdingai prisipažįstu, bet iš šio labai reikalingo sąrašo prisimenu tik gražų žodį murmuracija – tai yra sutartinis paukščių judėjimas didžiuliame būryje ir, atitinkamai, viso paukščių būrio judėjimas. Kas nematė tokių vaizdų įrašų su būriais varnėnų… Kiti, be abejonės, naudingi ir reikalingi žodžiai (kad ir tas labai gražus, reiškiantis drėgnos žemės kvapą po vasaros lietaus) išgaravo man iš galvos, nors maniau, kad turėčiau juos prisiminti – prireiks.

Tačiau yra dvi priežastys, kodėl tai neveikia.

Pirmoji – nesvarbu, kaip gerai jūs įsimenate tokius žodžius, nėra jokios garantijos, kad jų nepamiršo pašnekovas. Ar kad jis apskritai juos žino.

O antroji susijusi su pirmąja. Jūs niekaip negalite prisiminti tų sąvokų, nes jos neturi konteksto ir todėl nesukuria jokios emocinės energijos. (Murmuracija man sukuria, nes baigiau Biologijos fakultetą.)

Kad ir kaip būtų keista, dirbtiniai fantastikos rašytojų naujadarai (o fantastai nuolat išradinėja tai, ko dar nėra, bet iš esmės gali atsirasti) turi daugiau šansų atnaujinti žodyną. Pirma, tekstus su tokiais žodžiais perskaito daugybė įvairių tautybių žmonių. Antra, tie, kurie juos skaito, aiškiai priklauso tam pačiam karasui (na va, prasideda). Trečia, juos lengviau prisiminti dėl jų emocinio krūvio, skaitytojo, taigi ir kalbėtojo emocinio įsitraukimo, ir dar todėl, kad mokslinės fantastikos aprašyti modeliai yra virštautiniai, vadinasi, universalūs.