Scena iš šokio spektaklio „Deginanti trintis“ (choreografas Brandonas Lagaertas, atlieka Kauno šokio teatras „Aura“, 2019). Kristinos Čyžiūtės nuotrauka
Kalbino Silvija Butkutė

Skraidantis Brandono Lagaerto kilimas: du choreografo pasauliai

Mėlynoje šviesoje paskendusioje teatro scenoje, grojant melancholiškai elektroninei muzikai, grindimis keistai susilanksčiusios juda kostiumuotos figūros. Kaip baltos orkos sulėtintai iriasi per nematomas bangas nuo vienų kulisų iki kitų, godžiai kvėpuodamos po dujokaukėmis. Spektaklis „Deginanti trintis“ žiūrintįjį nugramzdina į sklidino baseino dugną, kur po vandeniu laukia kita realybė. O vandens paviršiuje plūduriuojantis margas svetainės kilimas belgų choreografui ir šokėjui Brandonui Lagaertui yra tarsi sala – jauno kūrėjo išskirtinis pasaulis, kuriame susipina draminis teatras, fiziškas šiuolaikinis šokis, kapitalizmo persvarstymas ir žemiški rutinos ritualai.

Brandonai, apibūdini savo kūrybą kaip „teatrą – breiką – šiuolaikinį šokį“. Kuri meno disciplina Tau buvo atspirties taškas, kaip formavosi unikali Tavosios kūrybos kryptis?

Dar būdamas vienuolikos prisijungiau prie mėgėjiškos jaunuolių teatro trupės, kur vaidindavome klasikinius veikalus, miuziklus, interpretuodavome šiuolaikines pjeses. Ten išmokau vaidybos, šviesų valdymo, scenografijos pagrindų. Man visada knietėjo suprasti viską, kas vyksta aplinkui. Vėliau dar labiau įsitikinau, kad kaip menininkas esi daug stabilesnis, jeigu žinai, kaip kalbėti su savo technikais, kaip kurti teatro atmosferą. Pradėjęs praktikuoti gatvės šokius, susipažinau su šiuolaikiniu šokiu. Greitai suvokiau, jog galiu maišyti skirtingus stilius, taip be galo išplėsdamas savo galimybes. Neverbalinė judesio kalba leidžia būti suprastam visame pasaulyje, skirtingai nei teatras, kur žodžiai kuria barjerą, kliudantį pasiekti tam tik­ras socialines, amžiaus grupes. Mane domina universalios idėjos, ir būtent judesio menas geriausiai gali jas įkūnyti. Pagalvojau, aktoriumi galėsiu pabūti ir pensijoje, tačiau laikas šokti yra dabar. Radikaliai nėriau į šį pasaulį.

Vieneri metai studijuojant šiuolaikinį šokį Antverpeno konservatorijoje, ir buvai atrinktas dirbti su „Peeping Tom“, viena žymiausių Belgijos šokio trupių. Septyneri metai kartu – ko išmokai kaip šokėjas, kokios vidinės transformacijos įvyko?

Pradėjęs studijuoti Antverpene, po metų visiškai netikėtai praėjau atranką į „Peeping Tom“, man pasiūlė nuolatinį kontraktą teatre. Prieš patenkant pas juos, buvau pertekęs idėjų, tačiau neturėjau terpės, kur jas realizuoti. „Peeping Tom“ man suteikė „drabužinę“ tvarkingai „sukabinti“ visus savo sumanymus ir struktūrizuotai juos įgyvendinti. Jie pasiūlė idealų balansą tarp teatro ir judesio, nebūčiau radęs geresnės vietos vystysis kaip šokėjas ir kūrėjas. Šiemet trupei jau 20 metų, per mūsų laiką kartu mačiau, kaip teatras augo ir keitėsi. Pradžioje tai buvo nedidelė trupė, dabar prisijungė daugiau žmonių, puikiai išvystyta teatro kaip institucijos sistema. Tai, ką „Peeping Tom“ choreografai, argentinietė Gabriela Carrizo ir prancūzas Frankas Chartieris, daro geriausiai – itin lanksti jų trupės koncepcija, balansuojanti tarp šokio teatro, operos ir performanso žanrų. Tokiu būdu išsiplečia gastrolių spektras, spektaklius galima parodyti tiek dramos teatrų, tiek šokio festivaliuose.

Dirbdamas su „Peeping Tom“ supratau, kad, norėdamas profesiniame kelyje pasiekti daug, turi suvokti, jog kai kurie dalykai yra strateginiai, o logiškas planavimas padidina sėkmės tikimybę. Tai ne tik darbas su kūnu, bet ir socialinių įgūdžių lavinimas, gebėjimas užmegzti ryšius, bendradarbiauti. Perimtas sistemingo darbo pamokas iki šiol taikau savo kasdienybėje ir pastebiu, kaip tai veikia. Net kai nedirbu, mėgstu susikurti rutiną: skaitau knygas, mokausi kalbų, dievinu laipiojimą sienomis – mintyse dėlioti pakopų puzlę, tai ne tik iššūkis kūnui, bet ir protui. Taip pat mėgstu simuliacinius kompiuterinius žaidimus, tokia rytinė „treniruotė“ skatina mano koncentraciją. Esu žmogus, kuriam svarbu protarpiais visiškai atitrūkti nuo meno pasaulio, nes suprantu turintis apibrėžti savo ribas, įkvėpti save didesne įvairove. Nenoriu, kad mano kūryba taptų menu dėl meno, man svarbu įsižeminti ir jausti ryšį su realybe.

Turiu pripažinti, neapsiėjau ir be sėkmės: pastebėjau, kad mane lydi laimė atsidurti vietose, kurios man tinka, suteikia sąlygas reikštis, gyvenimo pakeleiviai – puikūs žmonės. Ypač džiaugiuosi turėjęs visokeriopą savo tėvų paramą, kadangi daug žmonių, pasirinkusių menininko kelią, palaikymo nesulaukia. Jiems nereikėjo jokių įrodymų – manimi pasitikėti ir leisti kurti užteko meilės.

Praėjusių metų rudenį Kaune sukurtas spektaklis „Deginanti trintis“ šiemet atstatytas su nauja tarptautine „Auros“ trupe dirbant nuotoliniu būdu. Kaip sekėsi?

Į Kauną atvykau pernai, choreografės Birutės Letukaitės kvietimu. Pasikeitus trupės nariams, šiemet planavome mano vizito metu atstatyti ir tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“ parodyti minėtąjį spektaklį. Deja, dėl pandemijos šis procesas buvo perkeltas į virtualią erdvę. Šešias valandas per dieną sėdėdavau ant kėdės prieš kompiuterio ekraną ir laužydavau galvą, kas vyksta salėje už tūkstančių kilometrų… Jeigu būtų buvę galima išvengti keliavimo apribojimų, daug mieliau būčiau laiką praleidęs teatro studijoje, su šokėjais dirbdamas gyvai! Rekonstruoti kūrinį man labai padėjo du spektaklio šokėjai iš praėjusio sezono – fiziškai būdami Kaune, jie instruktavo naujuosius kolegas. Lyginant su pernai lapkritį pristatyta pirmine „Deginančios trinties“ versija, mano akimis, choreografija tapo švaresnė, kūrinys geriau įsikomponavęs erdvėlaikyje. Praturtinome jį naujais garsais ir muzika, taip suteikdami apibrėžtesnę struktūrą, o nauji auriečiai įkūnijo veikėjus autentiškais savo charakteriais. Turint omenyje tokias ekstremalias darbo sąlygas, noriu pasidžiaugti, kad spektaklio atstatymo procesas praėjo sėkmingai ir rezultatą publika galės išvysti festivalio metu.

Su dujokaukėmis scenoje judantys kūnai šiandien kelia bauginančias asociacijas su pasaulyje siaučiančia pandemija. Ar šią pranašystę dar pernai atsivežei iš Belgijos, ar spektaklio sumanymas gimė Lietuvoje?

Mintyse turėjau keletą judesio, jo trajektorijų idėjų ir dabar itin aktualiu tapusį „pavogto kvėpavimo“ įvaizdį su dujokauke. Dirbdamas su šokėjais, dažniausiai duodu jiems bazinę kūno poziciją ir bandome įvairias jos variacijas. Jausmų pasaulis man irgi yra atspirtis, pavyzdžiui, klausiau šokėjų, jeigu mirtumėte rytoj, koks būtų didžiausias jūsų apgailestavimas? Mano darbo metodas – komandoje pasėti sėklytę, iš kurios pamažu auga ir vystosi kūrinys. Tai neprimestinis, o natūralus procesas, todėl atlikėjų judesys ir buvimas scenoje autentiški.

Dar prieš pradėdamas darbus Kaune, žinojau, kad scenografijoje noriu naudoti kilimus, kurie simbolizuos du skirtingus pasaulius – privilegijuotųjų ir pavergtųjų. Tų, kurie gali žengti tik kilimu – neliečiamųjų aukštuomenę, ir tų, kurie ten užlipti teisės neturi. Virš jų visų kabo šviestuvas, dar didesnės galios simbolis, primenantis, kad hierarchija niekada nesibaigia – visada yra kažkas aukščiau, dar ir dar aukščiau…

Ar tiki idėja, kad žmonės yra priversti dominuoti siekiant galios, taip paversdami vergais žemesnes socialines klases? Nėra kito būdo išlikti?

Deja, bet taip veikia kapitalizmas, kurio pagrindinis tikslas yra pinigai. Jeigu populiarioje parduotuvėje perkame drabužį už du eurus, kažkas dėl to, kad jie būtų parduodami už tokią mažą kainą, išgyveno daug skausmo. Visada bus norinčių turėti daugiau kažkieno kito sąskaita. Paralelinis pasaulis, kurį kuriu scenoje, egzistuoja šalia realaus kapitalistinio. Tačiau nenoriu skleisti akivaizdžiai didaktiškos žinutės, nes niekada negali būti tikras, ar tavo paties tiesa yra teisinga.

Kodėl taip traukia žvalgyba po paralelinius pasaulius?

George’o Orwello „Gyvūlių ūkis“ yra geriausias pavyzdys, kaip sukurti nemirtingą istoriją. Po tiek metų skaitome šią knygą ir suvokiame, jog aprašytas ūkis yra šiandienos politikos metafora. Aktualumo paslaptis, mano manymu, ta, kad autorius atsitraukė nuo realybės ir per paralelinę tikrovę sukūrė įtaigų pasakojimą. Tai paprasta, bet geniali idėja. Hierarchija ir socialinių klasių nelygybė, išnaudojimas man yra aktualūs klausimai, kuriuos stengiuosi analizuoti dirbdamas scenoje. Tam išreikšti naudoju kūno judesį, scenografiją, provokuoju, žadinu žiūrovų smalsumą. Paralelinės tikrovės įvaizdis teatre yra abstraktesnis, neįpareigoja tiesiogiai perskaityti spektaklio temos: pirmiausia pakanka stebėti ir mėgautis, o jeigu yra interesas, galima kapstytis giliau.

Tavo atliekama ir kuriama choreografija pasižymi išskirtiniu fiziškumu. Šokėjai scenoje ridenasi, kopia, šliaužia, ilgam sustingsta statiškose pozose… Kas slypi už šio siekio kūną pastatyti į kuo nepatogesnę poziciją?

Gyvenime kiekviena istorija yra apie sunkumus, nes kitu atveju tai nėra tikra istorija. Jeigu papasakotum man, kad nuėjai į parduotuvę apsipirkti – nuobodu. Tačiau jei paminėsi, kad parduotuvės daržovių skyriuje aplink pomidorus sukiojosi nuogalius… Normalų gyvenimą trikdančios aplinkybės ir reakcijos į jas – štai čia jau istorija! Žvelgiant iš praktinės pusės, fiziškumas man yra ekstremalaus nepatogumo siekis, norint peržengti savo ribas. Bėgikai sportuodami pavargsta tiek, kad, fizinei veiklai išprovokavus serotonino antplūdį, patiria ekstazę. Tokie momentai vyksta ir šokio metu, tai tobulėjimo, augimo procesas. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvieną kartą turi save alinti. Jeigu matau, kad šokėjai kenčia protiškai ir emociškai, niekada neverčiu tęsti. Atlikėjai nėra kūrėjo įrankiai ir objektai, jie žmonės kaip kiekvienas mūsų, todėl reikia atsižvelgti į jų būseną. Darbe elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad choreografai, kolegos ir bet kas kitas elgtųsi su manimi.

Ne vienas, matęs Tavo spektaklį Kaune, pritarė, kad reginys scenoje paliko siurrealistinio filmo įspūdį. Ar teisingas pastebėjimas, kad savo kūryboje gausiai naudoji kino, videomeno pricipus?

Kinematografijai artimiausias elementas mano kūryboje yra šviesa, scenoje kurianti ypatingą atmosferą. Keletą pastarųjų metų daug dirbau su videoįrašų filmavimais, tai man padėjo formuoti savo vizualinę kalbą. Kinas turi galią trinti ribas tarp realybės ir fikcijos – ar tai prisiminimas, ar aš tai mačiau kine? Mane domina, kaip atkartoti įvaizdžius, kuriuos regime kino ekranuose – specialiuosius vaizdo, garso efektus ir pan. Tačiau kino industrija turi visas galimybes paslėpti gamybos procesą, o įtikinamai panaudoti juos teatro scenoje – iššūkis. Egzistuoja rinkinys būdų modeliuoti šiuos efektus: sulėtintas judesys, pagreitintas judėjimas atgal arba į priekį, kasečių grotuvo užstrigimo arba „pakibusio“ interneto efektai, išreikšti mikroskopinių judesių pasikartojimais. Tas pat principas taikomas ir spektaklio muzikoje, kai daina sulėtinus pavirsta į melodingą nykstantį prisiminimą. Prisiminimai – tai iš pasąmonės išnyrantys reliatyvūs išgyvenimai, kurie kartais praranda, o kartais – atgauna naujas esmines pasakojimo detales. Tarkime, kai du žmonės prisimena tą patį atsitikimą, jie visada jį perteikia kažkiek skirtingai. Tačiau išgirdus pašnekovo faktais papildytą istoriją, atmintyje automatiškai įvyksta jos perrašymo procesas. Man įdomu, kaip smegenys prisimena, interpretuoja ir perkuria vaizdus. Kaip kartais mes, o kartais – mus veikia pasąmonė.

„Deginančioje trintyje“ skamba ir specialiai spektakliui sukurta muzika – sakyčiau, belgiška Thomo Yorke’o („Radiohead“) versija – melancholiška, intensyvi, suteikianti reginiui scenoje dar daugiau gelmės.

Kompozitorių Felix’ą Machtelinckx’ą pažįstu jau kurį laiką, jis alternatyvios popmuzikos grupės iš Belgijos „Tin Fingers“ lyderis, aktorius, ne kartą kūręs muziką spektakliams, labai linkęs bendradarbiauti. Pasikviečiau Felikx’ą kartu vykti į Kauną, nes visiškai juo pasitikiu, vertinu jo nuomonę. Kompozitorius ateidavo stebėti repeticijas į teatro studiją, duodavo muzikinių impulsų choreografijai. Siekdamas įsijausti, net buvo sukūręs dainą, kurią pats atlieka, ant veido, kaip ir šokėjai, dėvėdamas dujokaukę. Pirmą kartą taip nuosekliai daug dėmesio skyriau spektaklio garso takeliui, esu laimingas, kad šis talentingas žmogus rado laiko kartu dirbti prie mano projekto ir Lietuva galės atrasti jo muziką.

Kol pasaulis užgniaužęs kvapą kovoja su viruso fenomenu, kokie Tavo artimiausi žemiški planai?

Su „Peeping Tom“ šiuo metu kuriame operą. Atrodo, laukia naujas etapas, nes gali būti, kad tai –paskutinis mano projektas čia. Jaučiu poreikį augti, išbandyti bendradarbiavimą su kitais menininkais. Jei neužklups karantinas, jau esu suplanavęs daug savo solinių spektaklių. Taip pat ketinu pirmą kartą kurti choreografiją ir pats šokti duetą – iki šiol dalyvavau tik soliniuose ir grupiniuose pasirodymuose. Turiu nuojautą, kad tai gali būti labai gražus ir jautrus kūrybinis procesas.

Savo asmeninį teatrą pavadinau „Kaiho“ – suomių kalba tai reiškia dalyką, kurio visą laiką sieki, bet negali pasiekti. Kodėl? Nes pastebėjau, kad kiekvieną kartą, kai kuriu vaidmenį, mano personažas susiduria su daug sunkumų, kuriuos stengiasi nugalėti, bet jam niekada nepavyksta. Nežinau, ką tai sako apie mano asmenybę, tačiau įžvelgiau Sizifo, amžinai ridenančio į kalną akmenį, likimą ir pagalvojau, kad kaiho taikliai atspindi mano gyvenimo ieškojimus.

Žymos: