Viena medžiaga – skirtingi kūrėjai. Stiklas – skaidrus ar matinis, spalvotas ar bespalvis, pūstas ar lakštinis – kiekvieno menininko rankose suskamba skirtingai. Kai kurie jį naudoja kaip pagrindinę žaliavą kūrybai, kiti iliuzijas kuria šią refleksyvią, peršviečiamą ar (ne)skaidrią medžiagą įprasmindami instaliacijose. Nuo nedidelių objektų iki gigantiškų stiklinių skulptūrų… Kalbamės su keletu ryškiausių Baltijos šalių menininkų – Marta Ģibiete (LV), Remigijumi Kriuku (LT), Julija Pociūte (LT) ir Anda Munkevica (LV). Jų darbus galite išvysti Kauno rajono muziejuje eksponuojamoje festivalio „Vitrum 2020 Pulsas“ parodoje „Skaidri erdvė“.

MARTA ĢIBIETE

Kokią realybę kuriate ar norėtumėte sukurti?

Kurdama ieškau idealios formos, siekiu atradimų ir džiaugsmo, žaismingumo. Mėgaujuosi visu procesu – tiek kančia, tiek pakilimais. Ar tikslingai noriu perduoti jums žinutę? Veikiau esu iš tų menininkų, kurie atsiduoda kūrybiniam procesui, o tada neįkyriai siūlo pasidalinti patirtimi.

Realybė ar siurrealybė?

Renkuosi matyti savo tikrovę – šiek tiek siurrealią ir truputį komišką. Tai padeda atsitraukti, stebėti sujungimus ir vengti reikšmingumo bei svarbos pervertinimo. Taip pat tai sukuria tam tikrą apvalkalą ar plyšį, kur gali pasislėpti nuo tikrovės ar nuslėpti savąją.

Atrasdama kai kuriuos jūsų darbus, jaučiausi tarsi pakylėta tarp žemės ir dangaus… Kaip manote, kur žiūrovus nukelia jūsų kūriniai? Kur norėtumėte juos nukelti?

Noriu užburti, suteikti išskirtinę patirtį, įtraukti į ypatingą istoriją, kurią patyriau kurdama. Tam tikra prasme, kiekvienas menininkas yra pasakotojas, viliojantis žiūrovą nusiauti savo batus, įsitaisyti, suprasti. Didžiausias apdovanojimas – žiūrovo jaudulys. Be stiklo skulptūrų ir objektų kūrybos didžiulę reikšmę turi ir parodos scenografija bei aplinka, todėl mane labai domina ir žavi darbas su jomis, mėgstu konstruoti konkrečiai vietai skirtus darbus.

Kuo patraukė stiklas? Kokia jums ši medžiaga?

Jis vizualiai įvairus, labai poetiškas, gražus ir sudėtingas. Egzistuoja daugybė stiklo apdirbimo būdų ir technologijų, tačiau yra ir daug apribojimų. Tai sudėtingas procesas, kartais net erzinantis, bet paskui ši medžiaga apdovanoja nuostabiu grožiu. Menininkai, pasirinkę savo kūrybiškumą atskleisti stiklo terpėje, dažnai būna apsėsti šios medžiagos – aš taip pat.

Jūsų darbuose – veidrodžiai, faktūros, spalvos… Skirtingi ir ypatingi. Kaip, kodėl jie gimsta?

Be kūrybinės aistros neverta net pradėti. Gyvenimo metu kaupiasi patirtis, keičiasi pomėgiai ir patrauklios temos. Visa tai atsispindi darbuose. Kai yra impulsas, imuosi naujo nuotaiką turinčio kūrinio, eksperimentuoju, ir gali atsitikti taip, kad norėsis tęsti šią temą, įsigilinti. Tada tenka tiesiog dirbti. Ir laiku sustoti…

Koks sukurtas objektas įsiminęs labiausiai? O kuris – artimiausias?

Ką tik baigėsi mano personalinė paroda Rygoje. Parodžiau savo naujausius darbus, kurie šiuo metu man yra emociškai artimiausi. Istorija pasakoja apie viltis ir jų išsipildymą, apie nusivylimus ir rūpesčius. Ne visos dienos yra geros, ne visos gėlės žydi. Kai kurie pumpurai nudžiūsta dar nespėjus prasiskleisti žiedams, kiti – gausiai klesti. Tai apie mus visus.

Kieno atvaizdai stikliniuose ar veidrodiniuose paviršiuose atsispindi dažniausiai?

Savo darbuose retai vaizduoju kažką konkretaus. Greičiau tai įspūdžių rinkiniai, kurie filtravo mano supratimą apie pasaulį. Galbūt tokia nuostata ne visiems patinka, bet yra, apie ką pagalvoti. Žiūrovai gali kitaip suvokti mano kūrinius, taip būna. Labai įdomu sužinoti, ką žmonės juose mato.

Kur ieškote įkvėpimo?

Jis gali ateiti netikėtai. Įkvepia darbas studijoje, pats kūrybos procesas yra tarsi priklausomybė. Žaliava – stiklas – taip pat gali įkvėpti. Bet, norėdama atgauti jėgas, privalau išeiti į mišką grybauti.