Meno rinka, nepriklausomybė, laisvė, kaina, credo, motto ir koncepcija, kūrybos taktikos ir strategijos, protestas, būti ir atrodyti, reklama, prestižas, alternatyva ir reitingai, statusas, mainstreamas, marginalijos ir autsaideriai, nomadai, socialinių konstruktų fetišistai ir fanatikai, kurie patikėjo, jog menas arba jie patys išgelbės pasaulį, ir, be abejo, tie, kuriuos šiuolaikinis menas žavi ir piktina, stebina ir verčia bjaurėtis, sukelia baimę ir juoką, smalsumą ir pašaipą kūrėjui, nuobodulį viskam, kas išvardyta konkrečiai ir visumai apskritai bei tie, kuriems menas gamina pinigus, ir tie, kurie gamina meną dėl pinigų, ir tie, kurie nieko negamina, bet yra šalia meno, ir tie, kurie tiesiog kuria, nekreipdami į nieką dėmesio, ir tie, kurie kuria, nes trūksta dėmesio. Visi, verdantys šiame katile, sudaro svarbiausiąją meno procesų varomąją jėgą – tai meno publika: patys menininkai, galeristai, vadybininkai, kuratoriai, meno renginių organizatoriai, pirkėjai, mecenatai, institucijų darbuotojai, kolekcionieriai, politikai, meno kritikai, žurnalistai, interjero specialistai ir architektai bei visi visi visi tie, kurie gauna nors kažkiek naudos iš šio menovaros rato.

Pasak mano gero kolegos dr. Vido Poškaus, visą meno publiką galima būtų skirstyti į tris kategorijas:

Žiūrėtojai – tie meno vartotojai, kurie, žvelgdami į kūrinį, mato paviršines jo savybes. Žiūrėtojai yra artimi porcelianinius indus ištapantiems dailininkams – ir vieniems, ir kitiems svarbūs paviršinės meno savybės, ornamentika bei dekoras. Žiūrėtojai kūrinį kontempliuoja trumpai – apžiūrinėja jį per mažesnį nei viena minutė laiko tarpą.

Stebėtojai – tie meno vartotojai, kurie, stebėdami artefaktą, bando suprasti jo vidines (esmines) savybes. Tuo stebėtojai yra giminingi Cézanne’ui arba van Goghui – tapytojams, bandžiusiems perteikti vaizduojamo pasaulio esmę. Stebėtojai kūrinį kontempliuoja ilgai – apžiūrinėja daugiau nei minutę.

Vertintojai – tie meno vartotojai, kurie vertina artefaktą. Tai yra – žiūrėdami ar stebėdami, jie ne tik žiūri ir stebi tai, kas egzistuoja kaip meno kūrinys, bet analizuoja ir kaip tai egzistuoja kaip meno kūrinys.

Parodų atidarymų metu ir dienraščių bei meno savaitraščių puslapiuose, socialinių medijų tinkluose jie visi tarpusavyje kalbasi apie angažuotą, šokiruojantį, sadomazochistinį, kartais naivų, komišką, bet šiuolaikinį meną, jo atsiradimą ir apraiškas, perspektyvas ir sąvokų mirtį. Kalbasi. Galbūt žino, bet nesako, nujaučia, bet laukia viešos nuomonės patvirtinimo, kad bet koks – baigtas laike ar besitęsiantis – meno veiksmas gali būti tik profesionalus arba nuoširdus.

REAKCIJA Į REAKCIJĄ

Dabartinį šiuolaikinį meną galima palyginti su nuolat besisukančia, vaizdus ir informaciją gaminančia daugiakanale projekcija, kur labai daug lemia garso takelis. Jo buvimas, „paaiškinantis“ vaizdus, ir nebuvimas, kuomet vaizdai tampa labiau asociatyvūs. Visuma, betgi abiem atvejais konstruojama pagal tą pačią, kažkurio esamojo laiko, kažkurios madingos tendencijos (socialinės, politinės, kultūrinės) schemą. Tam, kad toks mechanizmas veiktų, reikalinga kritinė meno publikos ir finansų masė. Jų santykis visada sukuria vienokios ar kitokios galios reakciją, intelektualų ar emocinį sprogimą, reklaminį efektą. Kuo daugiau reaktyviosios medžiagos, tuo daugiau atomų, kurie, tarpusavyje susidurdami, skatina aistras, diskusijas, debatus ir naujų kūrinių atsiradimą.

MENO RINKOS GRIMASOS

Dažnai savęs klausiu – ar padoru vadintis kuratoriumi šalyje, kurioje neveikia realūs meno rinkos dėsniai? Na, savęs paieškoti, paišdykauti galima. Pažinti kitokį paribinį ir užribinį pasaulį, susipažinti su įdomiais žmonėmis, menininkais, dizaineriais, parodų architektais bei kuratoriais, patirti organizacinį stresą ir vadybinio presingo malonumą…

Tačiau kasdienybėje bet kas, susijusio su menu, yra tik pardavėjo ir pirkėjo susitarimo, pasitikėjimo ir tikėjimo parduodamu produktu klausimas. Pirkti niekas neverčia. Meno rinką įsivaizduokite kaip didelę buitinės technikos parduotuvę, kurioje taip pat pilna vienadienio šlamšto, bet yra ir originalių daiktų. Visose gyvenimo srityse vardai ir mada veikia taip pat. Šiuolaikinis menas yra šiandieną, dabar kuriamas menas. Skirtingi stiliai ir kryptys, žanrai egzistavo ir bus visada. Vieni žavisi impresionizmu, kitiems labai patinka pseudosiurrealizmas ir pasteliniai tonai, tretiems – kičas ar neokonceptualizmas. Skirtingai nuo prekių gamintojų, kurie taip pat eksperimentuoja, kuria koncepcinius modelius ir dizainą, daug metų tiria rinką, stebi konkurentus, tobulina savo gaminį, menininkai neretai išmeta į eterį žaliavą, kurią kartais vadina laisve prisistatyti ir pateikti savo kūrybą taip, kaip jiems atrodo. Kaip jau minėta, vieni tai daro nuoširdžiai, o kiti profesionaliai.

Tačiau nepamirškime – mene nėra logiškai apibrėžiamų vertinimo standartų bei matavimo vienetų. Mus visus veikia skirtingi dalykai, mūsų aplinka yra mūsų veidrodis, o mes – tik atspindys jame.