Režisierius ir atlikėjas Emile’is Pineault spektaklyje „Normalūs troškimai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka. Iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis '19“ archyvo
Tautvydas Urbelis

ŠIUOLAIKINIAME ŠOKYJE GIMSTANTI JUDESIO POLITIKA

Laiko nuojauta ir vaizdas blausiai geltonai apšviestoje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje sufleravo apie artėjančią šiuolaikinio šokio spektaklio „Normalūs troškimai“ pabaigą. Išties po kelių minučių kūrėjas Emile’is Pineault lenkėsi žiūrovams, kurie audringomis ovacijomis įvertino kanadiečių akrobato debiutą šokio pasaulyje. Tačiau vieno įsimintiniausių festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasirodymų vertinimai nebuvo vienodi. Šalimais sėdėjęs vyriškis, lakoniškai pliaukštelėjęs rankomis, čia pat burbtelėjo ne kartą girdėtą frazę „nieko nesupratau“. Nesunku buvo pajausti, kad tikrai ne visos ovacijos nuoširdžios. Greičiausiai tarp patenkintųjų nejaukiai stovi nusivylusieji, nesupratusieji ir pasipiktinusieji. Tačiau ar galima padėti tiems, kuriems šiuolaikinis šokis (ir vėl) pasirodė neįkandama mįslė?

Akivaizdu, kad šiuolaikinis šokis jau seniai nėra tik nugludinta choreografija ar judesiais pasakojama istorija. Tarkime, klasikinis baletas siūlo techniką ir struktūrą, kurios tampa vertinimo gairėmis, o šiuolaikinis šokis jas skolinasi, ardo ir nepaliaujamai perkuria. Negana to, tuo pat metu kuriamos nuorodos į skirtingus politinius ir socialinius procesus. Būtent intensyvus santykis su tuo, ką galėtume pavadinti „mūsų gyvenamąja realybe“, leidžia šokiui tapti daugiau negu tik estetine patirtimi. Kita vertus, būtent šis santykis kuria atveria problemas, tarp kurių – grėsmė tapti privilegijuotu socialiniu ritualu ar nekritiškai įkūnyti dominuojančią ideologiją. Tačiau šio santykio tarp šokio ir socialinio ir politinio diskursų suvokimas gali sumažinti riziką iš pasirodymo išeiti su kartėliu.

Judančio kūno politika

Žymus brazilų kilmės autorius ir šokio kuratorius André Lepecki savo knygoje „Exhausting Dance: Performance and Politics of Movement“ (liet. Išsemiantis šokis: pasirodymas ir judesio politika) kalbėdamas apie šiuolaikinį šokį vartoja terminą kinetinis subjektas, kuriuo siekia iliustruoti vėlyvosios modernybės laikotarpiu intensyvėjantį politinių, socialinių ir ekonominių procesų poveikį šiuolaikinio šokio raidai. Tačiau čia turime stabtelti norėdami išvengti sumišimo, kuris apima vieną pakankamai sudėtingą fenomeną, aiškinamą dar sudėtingesne terminologija. Kinetinis subjektas yra išraiškingas akademinis terminas, skirtas judančiam žmogui, arba kitaip šokėjui, ar jų grupei įvardyti. Tačiau norint suvokti Lepeckio naujadaro išskirtinumą ir prasmę šiuolaikinio šokio kontekste, pirmiausia derėtų išsiaiškinti jo etimologiją.

Pirmoji termino dalis – žodis kinetinis – kilęs iš senovės Graikų kalbos žodžio kinéō, kuris reiškia „judėti“, „tai, kas juda“. Judėjimas yra esmingiausias dėmuo, leidžiantis kalbėti apie šokį apskritai. Pirmasis ir vienas įtakingiausių modernaus šokio kritikų Johnas Martinas savo knygoje „Modern Dance“ (liet. Modernus šokis) dar 1933-iaisiais teigė, kad ne kas kita, o judesys leido šokiui pirmą kartą tapti nepriklausomu menu. Nors pats teiginys vertas diskusijos, tačiau kur kas svarbiau pabrėžti, kad XX a. pradžioje judėjimas buvo tapęs nekvestionuojamu geresnio gyvenimo pažadu. Judėjimas pirmiausia reiškė ekonominio progreso genamos laisvosios rinkos plėtrą ir visuomenės materialiosios gerovės kilimą. Tik trumpam pasaulinių karų ir Didžiosios depresijos pristabdyta ekonominė
bei politinė logika turėjo aiškią kryptį – bet kokia kaina pirmyn. Nuo garo variklių gaudesio iki manieringo futuristų manifesto – naujasis puikusis pasaulis veržėsi į žmonijos vaizduotę ir realybę.

Nevaržomo progreso troškimo persmelkti to meto politiniai ir ekonominiai procesai savo reprezentaciją atrado ir meno srityje. Šokis tapo puikia disciplina išreikšti judesio triumfą prieš stagnaciją ir sustabarėjimą. Perfrazuojant Martiną galima teigti, kad judėjimu grįsta modernybės ideologija leido šokiui atrasti atspirties tašką ir įtvirtinti savo poziciją meno pasaulyje ir politinėje sąmonėje. Būtent šį laikotarpį galima įvardyti kaip šiuolaikinio šokio ir socialinių ir politinių procesų komplikuotų tuoktuvių datą.

Akivaizdu, kad šokis ir iki modernybės buvo grįstas judėjimu. Tačiau terminas kinetinis subjektas nurodo ne tik judėjimą, bet ir paties šokėjo (subjekto) svarbą šiuolaikinio šokio kūrimo procese. Taigi antroji termino dalis – subjektas – tai su aplinka sąveikaujantis veikėjas (žmogus ar socialinė grupė), kuris tuo išreiškia save ir suvokia gyvenamąją erdvę. Šiuo atveju subjektas yra šokėjas, sąveikaujantis su aplinka ir taip išreiškiantis savo santykį su ja. Modernybės išaukštintas judėjimas įgavo savo materialią formą per šokėjo kūną. Nuo šiol kalbame ne apie abstrakčią idėją, bet apie labai konkretų individo (ar grupės) judėjimą. Tokiu būdu, pasitelkiant choreografiją, sukuriama galimybė pristatyti šokėjo patirtis nuolat kintančiame pasaulyje. Moderniame šokyje choreografija tampa priemone aukštinti judesyje gimstantį individualumą. Taigi Lepeckio terminas kinetinis subjektas pirmiausia yra paremtas kertinėmis modernybės sąvokomis – nevaržomu judėjimu ir žmogiškuoju individualumu.

Žymos: