fbpx

Short story

Monika Bertašiūtė

Veiksmas vyksta viename iš Pabaltijo universitetų. Vaizdas maždaug toks: šviečia saulė, meiliai ruduoja smėliuoti šaligatviai ir širdingai slegia nuplikę krūmai, sutraukęs kaklus stotelėje liūdi jaunimas, iš paukščio skrydžio arba nuo prekybcentrio bokšto matyti nuostabi pūkuotų rustelėjusių striukelių mozaika, romantiškai viena koja vinguriuoja koks pusamžis, eina short story pasakotoja ir klauso „Perfect day“.

LIFTAS (be Škėmos)

– Neee, – bėgu su ištiesta ranka, – palaukit!!!
Vaikinas sustabdo duris. Aš įeinu, stengdamasi maloniai puse lūpų šypsotis. Nejaukiai prasilenkiu, nenoriu liestis prie sienelių, nes smirda. Lifto durys užsidaro. Važiuojam.

– Ar tu rusė?
Išpučiu akis lyg kokso apsivartojus plekšnė. Dažniausiai klausia, ko tokia nepatenkinta, ir taip priverčia dirbtinai teisintis egzistencializmu.
– Ты русская? – teiraujasi aukštas, dailiai nulietas lyg koks Will Smith.
– Нет, я литовка, – sakau.
– A я русский.
Omg, šiandien tikrai nenusiteikusi nacionalinio identiteto paieškoms, jei būčiau labai nusiteikus, visada dar kartą galiu baigt mokyklą. Bet nujaučiu, kad čia gali įvykti kažkas įdomaus.
– Tikrai?
– Ты что, не видешь, что я русский?

Vis dar plekšniškai stoviu, truputį lydekauju ir išsižiojusi laukiu, kol musė įskris. O kas belieka?
– Tai kaip Puškinas? – vartau, ką žinau apie international garsenybes.
– Kažkas panašaus. Kuo tu vardu?
– Mo, o tu?
– Maiklas.
„Maiklas Džeksonas“ – vos neprasitariau garsiai. Hohoho.
– Tau juokinga?
– Neeee, – kasau pakaušį, – tu studijuoji rusų filologiją?
– Taip, – šypsosi. – Man čia labai patinka, žmonės su manimi sveikinasi, – didžiuojasi.
– Čia juk akademinė bendruomenė, – „akademinė“ ištariu didingai ir vaivorykštiškai, bet vis tiek super sutrikusi, jau jaučiu, kaip nuo šypsenos traukia žandikaulį.
– 3 AUKŠTAS, – sako seksualus audioįrašas.
Šmurkšteliu lauk, tikėdamasi greičiau pasišildyt tą picą su šampinjonais, nusivilkt spaudžiančias pėdkelnes ir įsijungt „Narcos“. Bet tamsta tautiniz identitetaz išlipa kartu su manimi. Atsistoja poza „who’s your daddy“, per veidą pliaukšteli armani žavesys. Tą akimirką jau žinau, kad turiu pasitelkt visus savo diplomatinius sugebėjimus ir parodyt, kad mus sieja tik –
– Tavo labai gražus veidas, – žiūri kaip įsimylėjęs Eminemas.
– Ačiū, tavo irgi.
– Tikrai?
– Taip.
– Tu Mo, taip? Man sunku su vardais, nepyk, – juokiasi kaip metafizinis momentas filme.
Nusišypsau kaip Madona traktoriuj.
– Maiklas?
– Taip.
Tada jis, žiūrėdamas man į veidą, pirštais pačiupo savo ausis ir ištempęs atitraukė jas nuo savojo. Aš padariau tą patį ir kokias 5 min. matavomės ausimis. Mano buvo ženkliai platesnės, su mažiau kremzlių. Jo klasikinės: nedidelės ir mėsingos.
– Ar tu įsitikinęs, kad esi rusas?
– Да, ты не видешь?
– „Я вас любил: любовь еще, быть может,
<…>
Я вас любил безмолвно, безнадежно
<…>“, – deklamavo kaip koks dendis.

2018-06-22