Erika Drungytė

Sezonas ir klausa

Keisti santykiai su žodžiais ir jų reikšmėmis dar nė vieno nesutraumavo. Štai atėjo teatro sezonas – ir jokių problemų: rudenį prasideda, o vasarą baigiasi. Nei kas žino to prancūziško termino etimologiją, nei kam dėl to galvą skauda. Panašus rėmas aprėpia visą įstaigų meną: koncertai, parodos, susitikimai biblio­tekose – rudens–pavasario kultūrinis sezonas. Yra, ir baigta. Vasarą nėra – taip pat puiku, nes reikia nusikultūrinti. Todėl atsiranda atostogų sezonas. Atsipalaidavimas nuo visko. Kultūra vis dar reikalas rimtas, o atostogos – lengvas: bemintis, bemetaforis, beprasmis, bemąslis, beidėjis, besvoris… Sudėtingiau, kai reikia pasirinkti – krepšinio ar grybavimo sezonas. Vienodai svarbūs, azartiški, nacionaliniai. Apmaudžiausia, kad sutampa ne tik mėnesiai, bet ir siekiamybės – be pergalių ir pralaimėjimų sezono prasmė neįmanoma.

Kas kita, kai ateina metas. Va su šiuo lietuvišku daiktavardžiu viskas aišku, jokių nesusipratimų. Arba sau atėjo, arba tau atėjo: metas gerti arbatą, kūrybos metas, geras metas mesti rūkyti, pats metas atsisveikinti. Kuo čia dėtas laikas, net jei ir minimas sinonimų žodyne? Tūlam tautiečiui juk sudėtinga suprasti, kaip tie anglakalbiai išsiskiria pagal valandas (it‘s time to say goodbye). Lietuvoj viskas paprasčiau – atėjo metas pradėti arba baigti, ir niekur nedingsi, o kada ta tavo valanda išmuš, niekas nepajėgus apskaičiuoti. Bet šis reikalas neturi jokio ryšio su sezoniškumu. Va, pernai saulėtas metas buvo spalio pradžioje, o šiemet – viduryje, ir papūskit į uodegą. Juk ir knygų skaitymo metas kiekvienam individualus: vieniems būtinai sutampa su nokdaunišku knygų mugės smūgiu, kitiems – su ilgesio krituliais širdy, tretiems – su įskaitų ir egzaminų datomis. Tiesa, metas pranašesnis už sezoną dar ir tuo, kad gali būti vartojamas kaip tam tikras matas. Kai jau „žiauriai juodai“ taip įspraudžia į kampą, kad net akys tamsoj nebešviečia, juk gali šūktelėti – ne karo metas, viskas išsprendžiama! O pamėgink riktelėti – ne karo sezonas…

Lietuviai – žmonės praktiški. Jie žino, kad viskam savas laikas. Kai jis ateina, būna ir vaikas – tikslu ir konkretu. Juk neprasideda vaikų sezonas arba metas. Ir dar visi žino, kad sutarus laiką labai negražu vėluoti. Kitas dalykas – jo amplitudė. Ji tokia, kad gali išvaryti iš proto bet kurį logiškai mąstantį asmenį: sėdi ir skaičiuoji nesibaigiančias sekundes, kapsinčias lyg vandens lašai į viršugalvį; paskirtasis laikas pralėkė žaibiškai – nieko nespėjai; laikas slenka taip lėtai, kad negali sulaukti, kol baigsis valanda; laikas teka lyg upė – jis begalinis; visas laikas – tavo; laikas tau nepriklauso… Ką jau kalbėti apie tai, jog būtasis laikas visai nepanašus į būtąjį dažninį, kaip tariamoji nuosaka – į liepiamąją – juk laikas, kai jis gėrė ir kai jis gerdavo visiškai kitaip pasiskirstytų laike, jei jis tik būtų gėręs bei absoliučiai skirtųsi nuo momento, kai išgirdo – gerk!

Labai klysta manantys, jog neskaičius Kristijono Donelaičio įmanoma „Metų laikus“ pavadinti „Metų sezonais“ arba „Metų metais“. Galbūt šioje žemėje niekas nesugebės perskaityti Krzysztofo dukters Leylos vardo nei arabiškais rašmenimis, nei lotyniškais, galbūt daugeliui la Yla ir la Troškinys kažkuo primins vienas kitą, galbūt nė vienas nesupras „Leilos“ ir „nakties“ reikšmių sutapimo, tačiau tikrai žinos, kad metams baigiantis, šaltuoju sezonu, pats metas atrasti laiko seniems geriems laikams ir nueiti paklausyti laiko išbandytos „Traviatos“. Tad kalbininkams nereikėtų labai nervintis dėl norminių ir nenorminių variantų. Tiesiog derėtų daugiau dėmesio skirti ausų sveikatos problemoms: prižiūrėti tautiečių švarinimosi įgūdžius, skatinti dažniau apsilankyti pas specialistus, galinčius ne tik perspėti dėl sieros kamščių, bet ir juos pašalinti. Ir dar – visada yra galimybė konsultacijų banko seifus papildyti garso takeliais ir laikas nuo laiko taisyklingai surimuoti: „Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių / <…> / prabėga, prabėga minutės didybė.“

Žymos: