fbpx

Sesuo

Jáchym Topol

(Romano ištraukos)

23.

NUSTEBINTAS NEBUVAU. ĮVAIRŪS DARBAI. TAI LAIŠKAS TAU. LAUKIU, MATAU… KAKLO LINKIS.

Juodosios ten nebuvo. Prie įėjimo man smarkiau suplakė širdis, teko atsiremti į turėklus, paskutinius metrus tiesiog užbėgau, įpuoliau į butą… jos ten nebuvo, jos ten ir negalėjo būti. Viskas buvo likę kaip jai išeinant. Tarsi po to nieko nebebūtų įvykę. Prisiminiau mūsų paskutinę naktį. Niekada jos nepamiršau.

Žvakių likučiai, visur pilna dulkių. Jos ir mano drabužiai. Vaikščiojau po butą. Šaldytuvas buvo pilnas, vonioje vis dar mirko šaldomas butelis. Išmečiau, kas buvo sugedę, nuvaliau dulkes, sušlaviau voratinklius. Ramiai ir gan metodiškai šiek tiek apsitvarkiau. Ką gi, pradėsiu iš naujo. Viską pradėsiu iš naujo. Lauksiu, klausinėsiu. Jei ji nepasirodys, išeisiu į kelią. Kai atšils. Mane traukte traukė prie jos stalo, gal ten laiko kokius dokumentus, bet vis dar nedrįsau pažiūrėti. Kažkas viduje mane sulaikė, tai buvo jos teritorija. Galbūt kreipsiuos ir į įstaigas, juk negali mergina tiesiog imti ir pradingti. Ypač tokioj mažoj šaly. Bet juk gali, pats žinai, kad gali. Sėdėjau ant lovos. Bijojau atsigulti. Turbūt būčiau pradėjęs kaukti ir plėšyti pagalves.

O tas mažas metalo gabalėlis dingo. Tas, kurį tuomet nuknisau ir kuris man buvo įrodymas, jog visa tai įvyko. Tačiau nustebintas nebuvau.

Baras prie Juodosios namų jau nebeegzistavo. „Galaktikoje“ buvo pasikeitę savininkai. Supratau, jog daugelį žmonių pažįstu tik pagal pravardes. Ieškojau Miko, bet telefonų knygoje tokio neradau. „Dome“ man pasakė, kad jis ten kartais lankosi. Su kompanija. Bet nežinojo, nei kur jis yra, nei kuo užsiima. O gal nenorėjo man sakyti. Jie manęs jau nebepažinojo. Sėdėdavau „Dome“ ir ką nors po truputį gurkšnodavau; bute prie palėpės daug pinigų neradau. Problemos dėl banknotų. Viskas eikvojosi greitai, o grobis, kurį buvau sukaupęs Organizacijos1 laikais, jau nebegaliojo. Priėmiau tai kaip ženklą.

Ilgai buvai dingęs, sakė man pažįstami… ilgai ir toli, juokavau aš. Prisipažįstu, vieną ar dvi naktis praleidau su Cepkova… turbūt dėl vienatvės. Ir jos, ir mano. Bet. Mylėtis negalėjau. Ilgai sirgau, sakiau jai… turbūt dar tebesergi, sakė ji, nieko tokio… man atrodo, kad abu slapčia tyrinėjome kiekvienas savo raukšles, numanomus vienas kito randus – labiau šitai, nei kažkoks seksas… paskui matydavomės retai, o jei ir susitikdavome, tai tik pasilabindavome… pamažu vėl pasinėriau į tas pačias pažintis, įpročius, kalbas… apie Juodąją niekas nieko nebuvo girdėjęs… Voras su Valkata esą Vokietijoj, turį ten įsuktą verslą… barmenas nusišiepė, barmenai juk niekad nieko nežino… pradėjau klausinėti dėl darbo, valgiau konservus, po maisto vienuolyne tai buvo kažkas tokio, bet stotis mane buvo pripratinusi prie visokių kraštutinumų… nelabai tikėjau, kad Juodoji būtų galėjusi pradėti su kuo nors gyventi, o jei ir pradėjo, tai viskas tvarkoj, mieloji, kaip nori, tu laisva… tačiau turiu tave pamatyti, ir tai įvyks, turi grįžti pas motinėlę2, vilkiūkšte tu… kur bastaisi, mergyt, kur veda tavo keliai… siunčiau jai signalus, sapnavau ją.

Bet kartą… vieną besišypsančią miesto dieną, kai rudens saulė būna tokia dosni, jog savo kelyje lyg netyčia paauksina net ir tuos pamirštus tolimų girių takus bei šen ten kyšantį žiurkės snukį… su babkėm buvo jau visai prastai, žingsniavau į kažkokią naują vietą pasiklausinėti… tų užeigų vis atsirasdavo… ėjau į miesto turgų ieškotis darbo3… kėliausi anksti, kai rodės, jog oras dar šviežias, žmonės taip pat, jog viskas tik prasideda, kažin kelintą kartą… žingsniavau požeminėmis perėjomis, skubėjau šaligatviais, ėjau per žalią šviesą, kaip sakalas dairiausi po Prahą, Perlą4 – sekiau akimis papuvusias daržoves, jų lapus – kaip grakščiai jos krenta žemyn, nekantraus pardavėjo metamos į kažkieno atkištą maišelį… mačiau debesis dulkių, paslaptingus, ore besimainančius žemėlapius, prekystalius, pilnus daiktų, kurių man nereikia, tačiau kažkam kitam, matyt, taip… mačiau ir laidus, atvestus nuo sienų, man patiko žiūrėti, kaip jie įsipainioja į ratus pro šalį važiuojančiam dviračiui, yra čia ir šviesoforų, grojančių savo trijų posmelių kūrinėlį, pėstieji tarsi priedainis… sukinėjau savo išgijusią galvą, žengiau su pėsčiaisiais lyg su kariuomene, karaliaus išsiųsta į gat­vių labirintą, dėmesio, kurio gi karaliaus, dėmesio, juk tavo labirintas iš veidrodžių… spoksojau į spalvotus viršelius knygynų vitrinose, kai kurios knygos siuntė man signalus, ėjau pas jas… vėl pradėjau skaityti… kol mano mielosios čia nėra… tame miesto šurmuly, tame slalome, tramvajų dundėjime, triukšmingame minios krioklyje, kai greitai einant šnekos aplink susilieja… tos knygos bent jau rodės mandagios… jos sakė man: mes čia, pasiimk mus arba palik gulėti, aha, tai palieki, tiesa? Taigi, tikrai mandagios, neloja ir nekimba kaip tos supistos marsietiškos melodijos iš muzikos aparatų ar visokie kompiuteriniai hitai, kuriais praeivius be gailesčio bukina žiauri robotų narkomafija… o norimą knygą žmogus turi pats atsiversti, pačiupinėti, čia jo reikalas.

Juk buvo laikai, kai skaitomą popierinukę reikėdavo pjaustyti5. Skaityti su peiliu rankoje ir šiaip yra pravartu, niekad nežinai, gal koks niekadėjas, apsimetęs laiškanešiu, kaip sykis slankioja po laiptinę… bent jau reikėdavo pramiklinti riešų kauliukus, kiek pajudėti, o įtemptose vietose kvėpavimas, be abejo, padažnėdavo, nuskambėdavo vienas kitas nekantrus keiksmas, įsiliedavo į skaitymą… tarp kioskų pamačiau vaikinuką, pas jį ir ėjau, „Galaktikoje“ man pasakojo, kad jis čia dirba ir kad greičiausiai turės darbo ir man.

Labas, Kajau! Ko čia stovi… dulkėse, lyg beprotis… labas…

Ei, Upokšni, tai tu, atrodai kaip vaiduoklis, aš čia dirbu, brigadininku. Kur taip ilgai buvai… ko tau reikia?

Ieškau darbo. Pasisekė, kad tave čia sutikau. Turi ką nors?

Cha, Upokšni… ar pajudintum šitą dėžę?

Dėžė su daržovėmis gulėjo už kiosko, su ja ir keturiems būtų buvę ką veikti.

Brigadininke, ką čia ant manęs krauni – čia iš vienos knygos… pamiršau pavadinimą…

Klausyk, profesoriau, kam tau šitas lažas?

Verčiau jau kas nors fizinio, bet toliau nuo žmonių.

Žmogau, aš irgi sau taip sakiau, nužvelgė mane jis, kad tai tik laikinas darbas, bet vis dar esu čia! Šiais laikai viskas kitaip. Padienininkas yra padienininkas. Ir katilinės jau kitokios. Argi neturi pažįstamų?

Net nežinau. Tu esi mano pažįstamas. Tiesą sakant, visai nebeturiu babkių. Ilgai buvau išvykęs, mokėjau nuomą… pats susižavėjau, kaip praktiškai ir į temą man pavyko pakalbėti… anksčiau ar vėliau visi ateinam į protą.

Karelai… žinai šitą… nenoriu dirbt, noriu uždirbt.

Jo jo, žinau… čia mano atvejis… paimsiu tave į sandėlį. Sandėlininku tu jau dirbai, bet čia bus kitaip. Turėsi iš dėžių iškrauti daržoves. Šitą popierių paduosi Burdai. Tegul tik nepamiršta duoti tau pirštinių, jis tikras kiaulė! Primink jam tas pirštines, būtinai primink.

Dėkui, lieku skoloj.

Jo, bet aš darbo pas tave tai tikrai neieškosiu.

Aš tavęs nė neimčiau.

Taigi, vaikščiojau į darbą. Socializavausi. Atlėgo.

2020-02-21