Sovietmečiu leidyklos nekonkuravo tarpusavyje ir nesibaimino bankroto, tad galėjo formuoti knygų serijas kaip tinkamos. Kiekvieną seriją skaitytojai nesunkiai identifikuodavo pagal lengvai atpažįstamą, unikalų kokio nors dailininko sukurtą stilių bei emblemą. „Esminis principas – išlaikyti serijiškumą. Populiariai kalbant, tos pačios serijos knygos turi būti atpažįstamos išsyk: tiek iš viršelių, tiek iš nugarėlių, tiek atvertus priešlapį, prieštitulinį bei titulinį puslapius“, – pabrėžė ilgametis „Vagos“ vyriausiasis dailininkas Vytautas Bačėnas, pirmojo lietuviško spausdinto šrifto autorius, sukūręs „Drąsiųjų kelių“, „Lietuvių liaudies meno“ ir kitų serijų stilių.

„Lituanistinę biblioteką“ apipavidalino „Vagos“ emblemos autorius Antanas Kučas, „Prano Mašioto knygynėlį“ – Kastytis Skromanas, „Mokslo naujienas visiems“ – Antanas Gedminas, „Žvaigždyną“ – Vytautas Kalinauskas. O štai Alfonsas Žvilius sukūrė originalų ir modernų dizainą Eduardo Mieželaičio „Raštų“ vienuolikatomiui

Seniausia rimta serija tapo „Pažinkime visatą“, ėjusi 1945–1949-aisiais. Netrukus ji papildyta „Mokslo populiarinimo biblioteka“. Gyvybingiausia pasirodė „Mokinio biblioteka“, gyvavusi ilgiau nei 40 metų. „Gražią dovaną gaus šiais mokslo metais viduriniųjų mokyklų moksleiviai. Jiems pradėta leisti knygų serija „Mokinio biblioteka“. Jau išėjo iš spaudos A. Baranausko „Anykščių šilelis“, Žemaitės „Antireliginių apsakymų“ rinkinys, J. Biliūno „Rinktiniai apsakymai“, P. Cvirkos „Žemė maitintoja“. Šiais metais „Mokinio bibliotekos“ seriją sudarys 30 leidinių. Visi jie išleidžiami vienodai apipavidalintais viršeliais. Leidinių kaina sumažinta siekiant, kad moksleiviai galėtų kuo daugiau įsigyti jiems skiriamos bibliotekos knygų“, – pranešta 1951-ųjų pavasarį.

Dėmesio vertos knygų serijos, 1945–1990 m. Pastaba: Į sąrašą neįtrauktos propagandinių ir ideo­loginių leidinių serijos, pvz., „Propagandisto bibliotekėlė“, bei specializuotų leidinių serijos, pvz., „Į pagalbą elektromonteriui“, taip pat mažos, vos kelis leidinius turėjusios serijos.

Knygų jūroje, kuri tyvuliavo 1944–1990 metais, šios knygos autorius išskyrė 52 dėmesio vertas serijas. Leidinių skaičius ir leidybos trukmė labai skiriasi, o tai liudija, kad natūralus chaoso elementas buvo būdingas ir planinei ekonomikai. Serijos gimdavo ir mirdavo priklausomai nuo konjunktūros pokyčių, leidėjų sumanymų bei ideologų užgaidų.

Ankstyvosios serijos, leistos iki 1960-ųjų, savo tematika panašios į vėlyvąsias. Atskirai stengtasi grupuoti nuotykinio žanro, biografines, meno, filosofijos knygas.

Su PK ženklu. Literatūros elitas rūpinosi jaunąja pamaina. 1948-aisiais pasirodė pradedančiųjų rašytojų almanachas „Jaunieji“, į kurį įtraukti autoriai vėliau tapo literatūros korifėjais: Antanas Jonynas, Jonas Avyžius, Mykolas Sluckis, Kazys Marukas, Paulius Širvys, Jonas Lapašinskas. Gana storas 150–200 puslapių almanachas leistas kasmet iki 1959-ųjų.

Kitais metais VGLL pradėta jaunų autorių pirmųjų knygų seriją, kuriai netrukus prigijo „Pirmosios knygos“ (PK) pavadinimas. Debiutantų tekstai būdavo sudedami į atskiras knygeles, o šios – į kartoninį futliarą, kuriuos literatūros vilkai netruko ironiškai pavadinti „bendrais grabeliais“. Vietos juose atsirasdavo ir poetams, ir prozininkams, nors visąlaik dominavo pirmieji, leidę Lietuvą pakrikštyti poetų kraštu. 1960-ųjų „grabelyje“ atsidūrė 5 poezijos debiutantai: Vladas Šimkus, Vytautas Karalius, Judita Vaičiūnaitė, Martynas Vainilaitis, Dalia Urnevičiūtė. Prozininkai poetus nugalėjo vienintelį kartą – 1966-aisiais. Rezultatas – 4:2. Sigito Gedos ir Jono Strielkūno debiutinius eilėraščius tada nusvėrė Eugenijaus Ignatavičiaus, Leonido Jacinevičiaus, Sauliaus Šaltenio ir Bitės Vilimaitės apsakymai.

Nuo 1971-ųjų bendrų futliarų atsisakyta, kiekvieną knygelę originaliai apipavidalindavo Arvydas Každailis, žinoma, išlaikydamas bendrą PK stilių.

PK tapo puikiu tramplinu į didžiuosius literatūros vandenis. Serijos „efektyvumas“ siekė 60–70 proc., t. y. du trečdaliai debiutantų „išplaukdavo“ išleisdami po antrą ir trečią knygas. 1977-aisiais PK naujokai knygų asortimentą jau buvo padidinę 240-čia leidinių, o 13 jaunų rašytojų – tapę senais vilkais, galėjusiais pasigirti 4 ir daugiau knygų. Absoliuti dauguma šiandien gerai žinomų lietuvių moderniosios literatūros atstovų literatūros padangėje sužibo būtent šios serijos debiutais.

Rekordine tapo 8 ir 9 dešimtmečių sandūra, kada per metus pasirodydavo po 8–9 PK serijos knygas. Politinių pervartų laikais ji buvo nutrūkusi ir 1994-aisiais atgimė jau Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, iki šiol kasmet išleidžiančioje 1–3 „Pirmąsias knygas“.

„Drąsiųjų keliai“. Pati populiariausia ir paklausiausia serija turėjo pirmtakę – 6-ajame dešimtmetyje leistą „Nuotykių biblioteką“, debiutavusią Walterio Scotto „Aivenhu“. 1965-ųjų vasarį „Naujų knygų“ žurnale pasirodė kuklus skelbimas: „V. Ardamatskio „Saturno“ beveik nematyti“, 15 000 egz., 1 rb 25 kp. Knyga skirta Didžiajame Tėvynės kare žuvusių tarybinių žvalgų atminimui. Skaitytoją iškart pavergia nepaprastos drąsos ir sumanumo tarybinis žvalgas Rudinas.“ Taip buvo pranešta apie pirmąją „Drąsiųjų kelių“ knygą.

Tais pačiais metais pasirodė dar 9 serijos įdomybės, įskaitant Jameso Fenimore’o Cooperio „Raudonąjį korsarą“, Arthuro Conano Doyle’io „Užrašus apie Šerloką Holmsą“, Georges’o Simenono detektyvą „Geltonas šuo“, Jules’io Verne’o fantazmą „Aplink mėnulį“. Tada įsitvirtino ir tradicija kasmet leisti „Nuotykinių užsienio rašytojų kūrinių“ rinkinius.

1966-aisiais vėl pasirodė 10 knygų, tarp jų – pasaulinei klasikai priklausę Isaaco Asimovo, J. F. Cooperio, Arthuro C. Clarke’o, Alexandre’o Dumas, J. Verne’o kūriniai. Serijos leidėjai siekė išlaikyti politinį paritetą, pusę knygų skirdami Rytų bloko autoriams. Mažai kas žino, kad prie to nemažai prisidėjo būsimas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (toliau – LKP CK) pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, 1961–1974 m. iš rusų kalbos išvertęs net 15 nuotykinių romanų, 8 iš kurių pateko į „Drąsiųjų kelių“ seriją. Didžiausio pasisekimo susilaukė „Septyniolika balandžio akimirkų“ – Juliano Semionovo pasakojimas apie legendinį žvalgą Štirlicą, lietuviškai išleistas 1972-aisiais ir pakartotas po dvylikos metų. Anuomet sklido gandai, kad už partijos bonzą verčia kažkas kitas, tačiau jo tekstus redagavęs Teodoras Četrauskas patvirtino, jog vertimas, kad ir ne aukščiausios kokybės, buvęs nuoširdus LKP veikėjo hobis.

Dešimtmečio pabaigoje serijos tiražai padvigubėjo: „Užsienio rašytojų nuotykių apysakos“, Vicente’ės Rivos Palacio „Meksikos įlankos piratai“, Januszo Przymanowskio „Keturi tankistai ir šuo“, Thomo Mayne Reido „Vandenyno klajūnai“ išleisti po 30 tūkst. egzempliorių. Netrukus deficitų sąrašuose ėmė karaliauti vokiečių rašytojos Liselotte’ės Welskopf-Henrich šešių romanų serija apie indėnus, lietuviškai pasirodžiusi 1971–1976 metais. Pirmuosius jų – „Harką“ ir „Kelią tremtin“ – iki 1990-ųjų spėta pakartoti triskart.