Šarūno Saukos paroda Dusetų dailės galerijoje, 2018. Alvydo Stausko nuotrauka
Vidas Poškus

Saukos žiūrėjimas lietui lyjant

Prieš važiavimą į Šarūno Saukos parodą garsiai ir daug kam pareiškiau, kad jo tapyba yra (cituoju pats save) „popsinis kičas“ ir kad man nepatinka savo laisvę deklaruojantys, tačiau verslininkams parsiduodantys menininkai. Toks jau aš. Ne kartą esu įžeidęs mėgstamus dailininkus ar, juo labiau, artimus žmones. Turbūt kažkur froidiškoje pasąmonėje glūdi piktas, susiraukęs ir bjaurus velniūkštis, mėgstantis šiek tiek paprovokuoti ir žiūrėti, kas iš to išeis (o gal tai natūralus lietuviškas talento pavydas, kuriuo serga didžioji dalis menininkų, dailininkų, autorių ir kitokio galo kūrėjų?). Kažkada esu tvirtinęs, kad Repšio darbai yra visiškas šlamštas. Arba mokyklos laikais – būdamas baisia knygų žiurke, klasiokų akivaizdoje spardžiau knygas, sakydamas, jog tai visiška nesąmonė. Tuomet, regis, gyvenimas labai ir nenubaudė – tik vienas skundikas apie tai papasakojo mokytojai. Ši, veikiama senaties termino, kažką pamoralizavo. Saukos atveju taip pat nieko neatsitiko. Reakcijos jokios, keletas nedidelių karminių minusėlių. Tą pačią naktį pėsčiomis ėjau Mielagėnų link ir buvau kiaurai permerktas lietaus. Tad ryte skaudėjo galvą, o gerklę pjovė kosulys.

Tą rytą su šeima ir bičiuliu per Salaką važiavome žiūrėti to paties Saukos. Čia vėl suveikė karma. Benzinas artėjo prie pabaigos, tad, atsiprašant, šikau į kelnes, kad mašina nestotų kur nors Gražutės girios viduryje ar nuostabiajame Salake (kuris būtų dar nuostabesnis, jeigu jame pasitaikytų ir kokia nors „benzokolonkė“).

Viskas baigėsi gerai. Daugailiuose, keikdamas kylančias naftos kainas, įsipyliau kuro. Tačiau karma, tegul ir nežymiai, veikė. Gimtajame Pauliaus Širvio Padustėlyje mus pasitiko audros debesys (jau iki tol vėtra vartė mašiną lyg šieno kūlį eketėje), Dusetose pylė kaip iš kibiro. Prie dailės galerijos iš mikroautobuso vertėsi maskviečiai. „Žinomi muzikantai ir balerinos“, – vėliau pasakė Alvydas, svečiams tuo nuostabiuoju lietuvišku rusų kalbos akcentu aiškinęs, kad „Sauka yra vienas žymiausių lietuvių dailininkų… Siurrealistas“. „O gal realistas?“ – paklausė viena viešnia, regis, savo jau atšokusi kokio nors Dailės teatro primadona. „O kaipgi kitaip“, – pagalvojau, žvelgdamas į jos veidą, kažkuo primenantį pilkšvą, apdribusį, išpliurusį Himmlerio pilvą (skaičiusieji Curzio Malapartę ir prisimenantys jo knygos epizodą apie nuogą reichsfiurerį suomiškoje saunoje, žinos, apie ką čia). Bet kam tas Malapartė, jeigu yra Saukos tapyba kaip veidrodinis atspindys?