Šarūną Karalių pažįstu jau daugiau nei 20 metų. Kažkada tai buvo vienas populiariausių, paklausiausių didžėjų. Beje, ne vien Lietuvoje. Dabar jis darbuojasi visiškai kitoje srityje, tačiau ir čia jį lydi nekintanti tarptautinė sėkmė.

Koks buvo Tavo kelias į muziką? Ko klauseisi paauglystėje, kuo žavėjaisi?

Pirmas rimtas barkštelėjimas per galvoje esančią muzikinę dėžutę – kuomet gal kokių septynerių ar aštuonerių pas vyresnį kaimyną išgirdau grupę „Kraftwerk“. Iš kasetės, beje. Tik po kokių 15 metų sugrįžau prie šių elektroninės muzikos patriarchų.

Mano paauglystėje elektroninės muzikos dar nebuvo. Domino maištingos formos, o ypač pankrokas. Vėliau – įvairios ir keistos indie roko grupės bei pakraipos. Nuo niūrių ir gotiškų britų „Cranes“ iki vienaip ar kitaip savotišką požiūrį į gyvenimą ir kūrybą demonstruojančių grupių iš JAV – „Pixies“, „Pavement“.

Antras svarbus barkštelėjimas įvyko 1992-aisiais, nuvykus į vieną didžiausių Europos muzikos festivalių Roskildėje. Aštuonios scenos, šimtai atlikėjų, begalė muzikos stilių. Šiame festivalyje lankiausi 15 metų ir išgirdau beveik visus, kuriuos norėjau išgirsti.

O ar pats gyvai groti nemėginai?

Viskas prasidėjo dar gerokai iki pirmųjų bandymų prie patefonų. Grojau mušamaisiais keliose underground’o grupėse. Dar pačioje dešimto dešimtmečio pradžioje Kauno muzikos instrumentų parduotuvėje įsigijau būgnų komplektą. Manau, šią mano aistrą su siaubu prisimena vieno Kalniečių mikrorajono daugiaaukščio, kuriame gyvenau, kaimynai. Nors į „bačką“ buvau prikišęs pagalvių, tačiau dundėdavo taip, kad susilaukdavau daug piktų skambučių.

Kaip tapai didžėjum? Kas tai lemia, kokios savybės reikalingos?

Motyvavo didelis noras ir užsidegimas dalintis naujais atradimais. Šiais laikais muzika pasiekiama labai lengvai. XX a. pabaigoje jos reikėjo ieškoti, tekdavo nemažai pasistengti, kad atrastum kelius, kuriais kompaktai ar plokštelės galėtų atkeliauti iki Lietuvos. Pradėjus organizuoti renginius tuometinėje legendinėje „Pakalnėje“, palengva ėmė formuotis ir mano stilius, vėliau nuvedęs į house muzikos sceną.

Tad reikėjo nemažai užsispyrimo ir išradingumo, tačiau pasiduoti neleido meilė muzikai ir noras ja dalintis, vėliau ėmęs duoti ir finansinės naudos. Pagaliau supratau, kad tai gali būti pastovus darbas bei pragyvenimo šaltinis.

Kas, Tavo manymu, yra didžėjus? Tarpininkas, kūrėjas? Muzikantas groja instrumentu arba dainuoja, o ką daro jis?

Žinoma, kad kūrėjas, dekonstruojantis muziką ir vėliau pateikiantis savo versiją. Variantų, kelių bei techninių galimybių yra ne šimtai, o tūkstančiai. Taip formuojasi skirtingi elektroninės muzikos stiliai bei jos atlikimo būdai. Galimybių ribos neegzistuoja, tad šiais laikais galima rasti didžėjų, ne tik pateikiančių / dekonstruojančių kitų kūrinius, bet ir papildomai gyvai grojančių ar dainuojančių.

Ar Lietuvoje ir pasaulyje šis muzikavimo būdas tebėra aktualus?

Taip, žinoma. Technikos vystymasis atvėrė dar daugiau pašėlusiai patrauklių galimybių. Bet, žinoma, tuo pačiu auga ir konkurencija. Nes naujos kartos ateina su tikrai beprotiškai geromis idėjomis.