Erika Drungytė

Sapnas ir kvailutė

Rytų filosofija ir iš ten kilę mąstytojai net neabejoja kelių tikrovių egzistavimu. Jų pasaulėžiūroje aukščiausioji sąmonė, arba Brahmanas, yra tai, kas absoliutu ir nepaaiškinama apibrėžimais, kas turi galią kurti idealųjį ir regimąjį pasaulį, bet pastarasis tėra iliuzija arba Majos šydas. Vienose tų kraštų tradicijų šios priešingybės atskiriamos ir tampa dualistinio mąstymo pagrindu, kitose sujungiamos į vienį, paneigiant prieštarą. Tačiau esminis teiginys, kad materija – apgaulinga, vyrauja visose. Jei daiktus pažįsti pagal tai, kaip jie atrodo, vadinasi, nepažįsti nieko. O štai Vakarų galvos daug racionalesnės. Jau antikinėje Graikijoje sumūrytas pjedestalas protui, per kurį, esą, ir ateina tikrasis pažinimas. Tad jeigu Rytams iki šių dienų racionalusis būdas pažinti pasaulį ir save yra vienas iš daugelio, bet ne pats svarbiausias, tai Vakarams atvirkščiai – iracionalusis dar vis marginalizuotas ir nepatikimas.

Paradoksas, kad šios dvi filosofijos kryptys susitinka ties vienu jas jungiančiu slenksčiu – sapno fenomenu: Indijoj ir Meksikoj, Lietuvoj ir Tibete, Egipte ir Graikijoj, Babilone ir Persijoj, Kinijoj ir Afrikoj, Australijoj ir Jakutijoj kadais kurti kosmogoniniai mitai bei sakmės, senųjų kultūrų šventraščiai pakartoja vienus ir tuos pačius motyvus. Kad visa, ką regime, yra sapnas, kad viskas yra Dievo sapnas, kad nubundama tik mirštant, kad reikia išmokti budėti, kad didžioji dauguma taip ir neprabunda niekad, kad negalima pasitikėti pavidalais ar laiku, nes vakar ir rytoj toks pat sapnas, kaip tas, kurį regi naktį miegodamas.

Koks gi svarbiausias nubudimo, galimo sąmoningai sapnuojant arba medituojant, t. y. nuolat būdraujant, uždavinys, skelbiamas iracionaliųjų? Suvokti save esant ir atpažinti tikrąją išmintį. Arba kitaip tariant – nutildyti protą, kuriantį apgaules, kad susitiktum su savuoju Aš ir tuo, kuris yra viskas. Juk apie tai ir Kristaus perspėjimas dėl pasirengimo patekti į dangaus karalystę: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ Vadinasi, žmogaus įsivaizdavimas, kad žino, yra niekas, iš jo bus pasijuokta. Bet ką gi daro racionalieji, kalbėdami apie sapną? Geriausiai tai atspindi froidistinė pasaulėžiūra, miego reikalus sukoncentravusi į smegenis ir atmintį, kuriose lieka įspūdžiai bei išgyvenimai. Dar nakties vaizdiniai yra reakcijos į kultūrinius seksualinės išraiškos apribojimus. Šiame kontekste pasąmonė – tik primityvių emocijų ir instinktų buveinė, į kurią „teisinga“ sąmonė nugrūda nepriimtinus dalykus, todėl sapne jie išplaukia simbolių pavidalu. Ir jei juos sudėlioji į reikšmių dėžutes, viskas tampa aišku, nes logiška.

Taigi iš esmės skiriasi metodai, taikomi aiškinant tą patį reiškinį. Vienas jų įsikibęs į proto galias ir ant jų pastatęs savo bažnyčią. Joje netiesa yra viskas, kas neįrodoma ir nepaaiškinama, kas neapčiuopiama ir neįdaiktinta materialių priežasčių bei pasekmių grandinėje, dominuoja nuolat mintantis baime suklysti, neturėti, prarasti ego. Kitas pasikliauja priešingais instrumentais. Jo orbitoje sukasi visiškas pasitikėjimas ir pirmenybė atiduota širdies balsui. Tokiame pasaulyje niekas nesistebi seserim kvailute, išgelbėjusia brolį iš raganos pinklių; paika mergele, sugebėjusia nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką, būti vienu metu ir nuoga, ir apsirengusia; trečiu broliu, durneliu, kuris gavo ir karalaitę, ir karalystę. Ir dar jame yra poezija, atsimerkusi į krintančius pavasario žiedlapius, išsižiojusi ir nustebusi, be prasmės nušvitusi.

Žymos: