Kęstutis Navakas

Samurajus, arba Tomo Sojerio beieškant

Tomas: A.
Tomas: Aaaa.
Marta: Kas aaaa?
Tomas: Na, nežinau. Pasikepiau kiaušinių.
Marta: Sveikinu. Parašyk į laikraštį, gal dar kas to nežino.
Tomas: Tris dienas nieko nevalgiau. Pagaliau pasikepiau. Kaip tu?
Marta: Aš gerai.
Tomas: Aš irgi.
Marta: Džiaugiasi mano širdis. Manau, tema išsemta. Sudie.
Tomas: Marta, palauk. Neišseminėkim temų. Net Levas Tolstojus to neįstengtų.
Marta: Turi dar klausimų? Tai varyk.
Tomas: Kaip tu? Bet iš tikrųjų.
Marta: Užknisai. Na, blogai aš. Patenkintas?
Tomas: Šiąnakt sapnavau, kad aš ne žmogus, o maketas. Suklijuotas iš kartono. Klijų veikimas tuoj baigsis ir aš subyrėsiu į gabalus. Sunkus sapnas.
Marta: Užjaučiu. Aš sapnavau paukščiukus. Vieni išskrisdavo, kiti atskrisdavo.
Tomas: Zylės?
Marta: Koks skirtumas. Skauda galvą. Matyt, sapne į ką nors atsitrenkiau.
Tomas: Dabar keturios nakties. Tuoj vėl eisim pamiegot. Tu sapne vėl į ką nors atsitrenksi ir jei tai bernas, įsimylėsi žaibo greičiu, kaip tu moki, ir ką, sakysi jam: oi, žinai, aš nieko prieš, bet man galvą skauda.
Marta: Neišsikalinėk čia. Koks buvai varijotas, toks ir likai.
Tomas: Marta, aš joks varijotas. Turėjai laiko tą pastebėti, juk pragyvenom septynis metus.
Marta: Na, taip. Dabar galvoju, kad į kažką buvau labai stipriai atsitrenkus. Šitiek tempti.
Tomas: Bet juk būdavo gerai. Pameni Barseloną?
Marta: Tai aišku, kad. Viename Barrio Gotico kiemelių tau pasidarė bloga ir vos man batų neapvėmei.
Tomas: Kodėl tu tokia griežta? Dar taip pasakyk, ir pas tave į sapną paukščiukai nebeatskris.
Marta: Lyrike, ša!
Tomas: Parašiau šiąnakt tris eilėraščius. Nori, atsiųsiu?
Marta: Nenoriu.
Tomas: Tau nebeįdomu, ką aš rašau?
Marta: Manykim, kad taip.
Tomas: Netikiu. Tau juk visad būdavo įdomu. Net išsakydavai pastabas, į jas atsižvelgdavau. Iš esmės tu – mano bendraautorė. Tu net mano gyvenimo bendraautorė.
Marta: Na jau ne. Už savo gyvenimą pats būk ir atsakingas. Pats prisivirei, pats ir srėbk.
Tomas: Keistas tas žvilgsnis iš šalies. Prisivirei, srėbk. Nieko neprisiviriau, gyvenau kaip man atsitiko gyventi. Tai mano kelias.
Marta: Tavo kelias dabar palaukti, kol parduotuves atidarys. Po to nueiti, nusipirkti šnapso ir vėl kėpsoti kartoninio maketo poza. Teisingai sakau?
Tomas: Ne, neteisingai.
Marta: O ką?
Tomas: Neteisingai.
Marta: O ką???
Tomas: Neteisingai, ir tiek.
Marta: Sudėliokim dalykus. Tu prisilupdavai, sėdėdavai savo kambary, į mane – nulis dėmesio. Ir dar tos tavo panos, kur ateidavo būriais. Sėdėdavot, gerdavot, gal ir čiupinėdavotės, nežinau. O man ką, sėdėt, koja mint medinį verpimo ratelį ir verpti Ariadnės siūlą? A, Minotaure?
Tomas: Aš visada elgiausi garbingai. Niekad tavęs neišdaviau.